Šio teksto idėja gimė tada, kai į savo gyvenimą žvelgiau iš toli: į Vilnių – iš Londono, į menotyrą – iš angliško pragmatizmo, į kasdienius rūpesčius – iš nebūties perspektyvos. Šįkart Vilnių ir kasdienybę paliksiu nuošaly ir pakalbėsiu apie vidurinę šios trijulės dalį – menotyrą.
Būnant Londone, tampa akivaizdu, kad Lietuvos menotyra turi dvi savybes, ribojančias jos vertę tarptautiniame kontekste: pirma, jos objektas beveik išimtinai yra vietinė vizualinė kultūra; antra, ji tik taiko tarptautinėje „idėjų rinkoje“ pasirodančias teorijas, o ne kuria naujus požiūrius ar metodus, kuriuos galėtų naudoti ir kiti. Tačiau šios dvi savybės ne tik riboja, bet ir saugo – netrukus tikiuosi parodyti, nuo ko.
Kol menotyra darbuojasi savo apsibrėžtoje teritorijoje, viskas gerai, bet naujų idėjų stygius ima trukdyti, kai tenka rungtyniauti tarptautinėje erdvėje dėl publikacijų ir lėšų (ką ir kalbėti apie šlovę). Tai išduoda įvairiomis progomis keliamas iš esmės tas pats klausimas: kaip galėtume tapti įdomūs Vakarams? O nuo atsakymo išsisukinėjama kalbant apie tai, kad čia esą veikia stipresnės jėgos – dominuojančios kultūros domisi tik savimi ir yra linkusios ignoruoti tai, kas vyksta už jų interesų rato. Tačiau kažkokio esminio netobulumo jausmas, smilktelintis klausimo šerdyje, lieka neišsklaidytas.
Paaiškėjo, kad tą patį jaučia ir škotai. Dar tebedirbdama Edinburgo Napierio universitete, gavau pranešimą apie renginį, kurio tikslas – skatinti novatoriškus tarpdisciplininius tyrimus. Tad balandžio 1-ąją išsiruošiau į Glazgą. Didžiulė Stratklaido universiteto auditorija lūžo nuo įvairiausios etninės kilmės, skirtingų mokslo sričių tyrinėtojų iš visų Škotijos universitetų. Vienas po kito kalbėjo profesoriai, auditorija atlikinėjo kūrybiškumą skatinančias užduotis ir kūrė projektus. Tačiau kulminacija įvyko tada, kai vienas prelegentas, tikras išradėjas, paprašė auditoriją vardyti žodžius, apibūdinančius novatoriškas idėjas. Susijaudinę akademikai šūkčiojo: kūrybiška, geniali, nuostabi, didinga, sėkminga, originali, pionieriška, išradinga, nauja, neįprasta, fantastiška ir t. t. Kai minčių srautas kiek išseko, prelegentas parodė savo skaidrę, kur jau buvo surašyti visi tie žodžiai. Ir tada jis paklausė: „Bet kokia yra vienintelė ir pati svarbiausia novatoriškos idėjos savybė?“ Niekas nežinojo, ir todėl nemanau, kad beprasmiška visa tai pasakoti „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams, nors dabar jau žinau, kad ta sąvoka moksliniame ir nemoksliniame Vakarų diskurse figūruoja jau penkiolika metų. Taigi, atsakymo nežinantiems klausytojams nuščiuvus, prelegentas skaidrės viduryje įžiebė dar vieną žodį – DISRUPTIVE.
Žodį disruptive sunku išversti į lietuvių kalbą. Įprasti žodynai pateikia tokias reikšmes: „griaunantis“, „ardantis“, „trikdantis“, „trukdantis“. Kiekviena iš jų teisinga, bet išreiškia tik vieną tos talpios sąvokos aspektą. Todėl žvilgtelėjau į originalą – į lotynų kalbą, kurios žodis dirumpo reiškia štai ką: „laužyti“, „draskyti“, „nutraukti“, „nesveikuoti“, „kentėti“, „nerimti“ (dirumpi furia – „netverti pykčiu“) ar „leipti“ (dirumpi risu – „plyšti juokais“). Taigi jau pati sąvoka „plyšta opozicijomis“, joje virpantis r pertraukinėja, regis, viską iš eilės, ardydamas skirtingas gyvenimo sritis, net sveikatą. Ir vis dėlto visoms čia išvardytoms reikšmėms bendra tai, kad dirumpo, taip pat ir disruptive sutrikdo ar net pertraukia kokio nors reiškinio ramybės būseną, suardo pusiausvyrą ir taip palieka kankintis, dar nepasiūlydamas jokio sprendimo.
Pritaikyta idėjoms, ši sąvoka prieštarauja sveikam protui ir mūsų lūkesčiams. Minėtame renginyje visi akademinės publikos pasiūlyti žodžiai apibūdino pozityvias savybes. Juk įprasta manyti, kad novatoriškas yra neabejotinai geras ir naudingas. Disruptive – „trikdantis“, „ardantis“, „griaunantis“ – ne tik neskamba gerai ar didingai, bet ir atvirai viską neigia, yra blogas ir kenksmingas.
Vilniuje neseniai atsirado kūrinys, sutrikdęs viešąją erdvę, sugriovęs kalbėjimo apie meną įpročius, sulaužęs paminklų statymo tradicijas ir dar daug ką suardęs. Žinoma, kalbu apie Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, visuotinai pramintą „vamzdžiu“. Apie ją jau pakankamai prirašė kiti, aš ją čia ištraukiau tik norėdama priminti novatoriškų idėjų griaunamąją galią, ypač pavojingą jų autoriui.
Šią novatoriškų idėjų savybę 1995 m. aprašė verslo teoretikas, Harvardo universiteto profesorius Claytonas M. Christensenas straipsnyje „Ardančios technologijos: pagauti bangą“. Jis pastebėjo, kad ardanti naujovė iš pradžių nepastebimai atsiranda rinkos „pakraščiuose“, tenkindama paprastesnius brangių produktų neįperkančių sluoksnių poreikius, paskui nepermaldaujamai tobulėja, skverbdamasi į „prabangių“ prekių lentynas, kol galiausiai visiškai išstumia, regis, visiems laikams kadaise įsitvirtinusius konkurentus, kurie pražiopso naujovę užsiėmę savo produkto tobulinimu. Kitos naujovės sukuria apskritai naują rinką, patenkindamos poreikius, apie kurių egzistavimą anksčiau niekas nė nežinojo, ir taikydamos ar net kurdamos naujas vertybes.
Tokios naujovės pavyzdys yra telefonas – jo išradėjui škotui Alexandrui Grahamui Bellui ilgai nesisekė kitus įtikinti, kad tai – ne žaislas. 1876 m. telegrafais prekiavusi firma „Western Union“ paniekinamai atmetė jo patentą. Dažnai cituojamas JAV prezidentas Rutherfordas B. Hayesas, kuris pirmą kartą pamatęs telefoną pasakė: „Tai nuostabus išradimas, bet kas gi norės juo naudotis?“ Visi, kuriems Bellas siūlydavo išbandyti telefoną, jausdavosi kvailai, rėkdami į kažkokį aparatą. Ir net kai telefonas pagaliau ėmė plisti Amerikoje, anglams atrodė, kad vargšams amerikiečiams tiesiog trūksta tarnų, kurie bet kada juk gali perduoti žinią. Kol telefono nebuvo, regis, jo nė nereikėjo – mažai kas turėjo pažįstamų, pas kuriuos negalėtų nueiti per kelias minutes. Bet pagaliau įsitvirtinęs gyvenime telefonas ėmė keisti pačią žmonių santykių struktūrą. Ir sunaikino telegrafą.
Nors Christensenas kalbėjo tik apie išradimus ir verslą, panašus ardymo procesas nuolat vyksta ir moksle. Čia galima prisiminti Lietuvos menotyrininkų mielai cituojamus teoretikus, kurių metodai ir idėjos taikomos aprašant daugelio šalių vietinius meno reiškinius: Panofsky, Bataille’is, Lacanas, Bergeris, Benjaminas, Barthes’as, Baudrillard’as, Pollock, Kristeva, Butler, Deleuze’as, McLuhanas ar Derrida – jie visi ardė kitų mąstytojų sukurtas teorines konstrukcijas. Tuo tarpu kai kurios gamtos mokslų įžvalgos keičia pačią pasaulio sampratą, pavyzdžiui, Galilėjaus atradimas, kad Žemė sukasi aplink Saulę, Darwino evoliucijos ar Einsteino reliatyvumo teorijos. 1962 m. Thomas Kuhnas tai pavadino „paradigminiais poslinkiais“ – radikaliais pasaulėžiūros pokyčiais, kuriems įvykus tampa nebeįmanoma aiškinti pasaulį senoviškai. Iš laiko perspektyvos mokslinių atradimų istorija atrodo kaip genialių, kažkokios aukštesnės jėgos padiktuotų žygdarbių sąrašas, bet iš tikrųjų atradėjai turi pralaužti visuotinai pripažintų įsitikinimų užtvaras, sukeldami mokslinio diskurso krizę. Anot kvantų teorijos kūrėjo Maxo Plancko, „nauja mokslinė tiesa įsigali ne įtikindama savo oponentus ir priversdama juos pamatyti šviesą, bet greičiau todėl, kad jos oponentai galiausiai miršta ir išauga ją žinanti nauja karta“.
Devynių taškų galvosūkis
Taigi tikrai naujos idėjos nėra vien gražios ir geros. Jos pavojingos, jos griauna, kankina, sukelia krizę, net žudo. Ir vis dėlto kažkas mus verčia jų ilgėtis, kažkas traukia sudrumsti patikrinto mąstymo ramybę, o „sponsoriai“ ragina jas kurti. Bet kaip tai padaryti?
Paaiškėjo, kad novatoriškų idėjų kūrimo metodas jau seniai žinomas. Jį 1965 m. nedidelėje knygelėje aprašė reklamos kūrėjas Jamesas Webbas Youngas. Anot anotacijos knygos viršelyje, šiuo metodu naudojasi visų sričių profesionalai, tarp jų ir mokslininkai, norėdami „kurti įkvepiančias idėjas pagal pareikalavimą, bet kada, bet kokia tema“. Ir pats Youngas teigia, kad „idėjų kūrimas yra toks pats tikslus procesas kaip ir fordų gamyba“. Bet, prieš pradėdamas pasakoti apie tą procesą, jis perspėja nenustygstančius skaitytojus, kad nors metodas ir paprastas, jam reikia daug intelektinių pastangų, kurioms ryžtasi nedaugelis.
Proceso esmė yra kūrybiško žmogaus sugebėjimas pastebėti naujas senų elementų kombinacijas (pavyzdžiui, Bellas sujungė akustiką su elektronika). Jį sudaro iš viso penki etapai. Pirmasis etapas visiems žinomas – tai kruopštus „žaliavos“ (faktų, interpretacijų, informacijos, teorinių įžvalgų) rinkimas. Paskui ta medžiaga kurį laiką gromuliuojama, pastebint skirtingų dalykų sąsajas. O kai idėjų kūrėjas jau visiškai susipainioja, ateina eilė trečiajam etapui, kurio esmė – nieko nedaryti. Bet tai daryti reikia aktyviai „išmetant problemą iš galvos“, tai yra užimant protą kokia nors jį įtraukiančia veikla, pavyzdžiui, detektyvų skaitymu ar galvosūkių sprendimu. Ketvirtasis etapas yra paslaptingiausias – jo metu tarsi iš niekur pasirodo idėja, bet ji gali pasirodyti tik tada, jei sąžiningai atliekami pirmųjų trijų etapų veiksmai. Sučiupus idėją, reikia žengti dar vieną svarbų žingsnį – parodyti ją pasauliui, o tai ir yra paskutinis idėjų kūrimo etapas. Jis pats baisiausias, nes kitų žmonių kritika dažniausiai idėją nužudys. Bet, ramina Youngas, jei idėja gera, kiti neištvers prie jos ko nors nepridūrę, tad ji ims augti ir plėtotis.
Šis puikus ir daugelio jau patikrintas metodas vis dėlto turi vieną trūkumą, o gal net du. Pirmąjį numatė pats Youngas – daugeliui žmonių šiais karštligiško skubėjimo laikais sunku pasiryžti tokiam ilgam darbui, ypač turint omenyje tai, kad dauguma taip kruopščiai gimdytų idėjų pasirodys besančios bevertės. Antrasis trūkumas – tai tas mistinis idėjos pasirodymas tarsi iš niekur, nes šio proceso neįmanoma nei numatyti, nei valdyti, o tai baugina.
Tikriausiai todėl pradėta kurti intelektinius pratimus, kurie padėtų idėjoms rastis greičiau ir paprasčiau – ne sunkiai dirbant, o žaidžiant ir juokaujant. Tokia yra, pavyzdžiui, Robo Eastawayaus knyga „Iš dėžutės“ („Out of the Box“), kurioje pasiūlomas 101 kūrybinio mąstymo pratimas. Pavadinimo dėžutė – tai nuoroda į galvosūkį, kuris padeda paaiškinti pagrindinį novatoriškų idėjų kūrimo principą. Galvosūkyje pateikiami trimis eilutėmis sudėti devyni taškai su instrukcija juos visus sujungti keturiomis linijomis, neatitraukiant rankos. Kad ir kaip suksite galvą, taškų nesujungsite tol, kol neišsiveršite iš taškų dėžutės. O tada jau juos bus galima sujungti ne tik keturiomis, bet ir trimis, dviem ir net viena linija. To paties reikia ir kuriant idėjas – išsiveržti iš prielaidų, išmoktų taisyklių, kanonų, pagaliau – racionalaus proto dėžutės. Visų šimto vieno pratimo tikslas – apgauti loginį mąstymą neįmanomais, net kvailais sugretinimais, problemos apėjimais, atsitiktinumais ir perdėjimais. Mat geriausiai proto varžtus atpalaiduoja juokas – tuomet idėjos randasi viena po kitos, tik vėliau belieka patikrinti, ar jos gali ką nors sugriauti.
Taigi idėjų kūrimo metodai žinomi, jų yra tiek daug, kad galima rinktis pagal skonį. Aišku, galima eiti ir mokslui įprastu keliu – specialiai ieškoti anomalijų, kurių egzistuojančios teorijos negalėtų paaiškinti (Christensenas siūlo įkyriai klausinėti: „Kokiomis sąlygomis ši teorija neveiktų?“). Bet įdomiausia (o gal ir blogiausia) tai, kad net pagaliau suradus griaunamąja galia pasižyminčią idėją nėra jokių garantijų, kad ji bus ko nors verta. Pusiausvyros ir ramybės ardymas yra būtina, bet nepakankama novatoriškumo sąlyga.
Vis dėlto Christenseno išaiškinta novatoriškų ir ardančių technologijų dinamika nuteikia optimistiškai. Pasak jo, didelės kompanijos, rinkos lyderės, yra linkusios išsaugoti esamą padėtį tobulindamos ir komplikuodamos savo produktus tol, kol šie tampa daugumai per brangūs. Kaip tik čia, anot jo, „atsiveria durys griaunančioms inovacijoms“. Viską nušluojanti naujovė ateina iš pakraščių. Tad ir aš, paklaidžiojusi idėjų gamybos takeliais, svarstau: ar gali būti, kad tuo metu, kai didžiosios kultūros rūpinasi savo idėjų tobulinimu ir komplikavimu, jų dominavimą suardysiančios idėjos taip pat kada nors ateis iš pakraščių, pavyzdžiui, iš Šiaurės, o ne iš tikrųjų Atėnų? Jei ši mintis kam nors atrodo paprasčiausiai juokinga, ir gerai: juokas tik perplėšia proto dėžutę, kad pradėtų gimti idėjos. Galbūt viena iš jų ką nors sugriaus.
AGNĖ NARUŠYTĖ
