Jei praeivių kas paklaustų, kaip jie įsivaizduoja mokslininko darbą, turbūt dažnam galvoje pirmiausia iškiltų laboratorija, pilna piltuvėlių, mikroskopų, lazerių, gal net robotų ar kitų galingų prietaisų. O ką veikia humanitarinių mokslų atstovai filosofai? Jų kabinetuose – tik kompiuteris ir knygų lentynos, bet ar dėl to filosofų darbas mūsų moderniai visuomenei mažiau reikšmingas?
Filosofija gimė Senovės Graikijos civilizacijoje prieš daugiau nei 2000 metų, o pats žodis, išvertus iš graikų kalbos, reiškia meilę išminčiai. Filosofai – tai mąstytojai, kritiškai studijuojantys pasaulį ir pačius fundamentaliausius žmonijos egzistencijos klausimus. Anot Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus dr. Gintauto Mažeikio, tam labai svarbu būti nepriklausomam nuo politikos, religijos, propagandos, reklamos. Tik tokiu būdu įmanoma save atitolinti nuo subjektyvių savo paties minčių, tarsi iš šalies į jas pažvelgti, kritiškai įvertinti ir suprasti, kaip žmogus mąsto ir kodėl.
Panašūs principai galioja ir rytietiškoje filosofijoje. Juk esame girdėję apie nuošaliuose vienuolynuose įsikūrusius vienuolius. Toks gyvenimo būdas – tai ne kas kita, kaip siekis atitolti nuo civilizacijos, buitinių reikalų ir taip pažinti minties raidos dėsnius.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tūkstantmečių eigoje jau turėjo būti išmąstyta viskas, kas įmanoma, ir filosofijai nebėra vietos visur skubančiame šiandienos pasaulyje. „Neapsigaukime!” – perspėja jaunieji „Mokslo sriubos“ kūrėjai.
Filosofų analitinis mąstymas labai reikalingas, pavyzdžiui, šiuolaikinei teisei ir politikai. Kai sunku priimti objektyvius sprendimus dėl eutanazijos, mirties bausmės ar eksperimentų su embrionais, moralės filosofijos idėjos gali padėti nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio, teisingo ir klaidingo elgesio. Argi tai nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų, ieškodamas atsakymo į sudėtingus nūdienos klausimus, esame bent šiek tiek filosofas?
Išsamiau žiūrėkite laidoje „Mokslo sriuba“.