„Kiekviena karinė akcija turi būti apgalvota nuo pradžios ligi galo. To nebuvo kaip reikiant padaryta nei pradedant karą su terorizmu Afganistane, nei žengiant į Iraką“, – rašė Flensburgo dienraštis „Schleswig Holstein am Sonntag“ ir išreiškė viltį, kad Libijos atveju bus kitaip. „Viena vertus, ši Prancūzijos vadovaujama operacija ribojasi tik oro pajėgomis. Antra vertus, griežtai apribotas ir su karine akcija susijęs politinis tikslas“, – teigė šiaurinės Vokietijos laikraštis.
Džiaugdamasis, kad prie koalicijos prisidėjo ir Kanada, Toronto dienraštis „Globe and Mail“ rašė, kad „poslinkiai Libijos krizės atveju paskutinėmis dienomis netikėtai pasuko gana pozityvia linkme.
Nebūdingai santūrios Jungtinės Amerikos Valstijos suprato gresiančią katastrofą. Nepatenkintos Rusija, Kinija, net ir Vokietija nestojo skersai kelio. O dauguma arabiškųjų šalių su Libanu priešakyje rodė tiesiog uolumo“, – apibendrino Kanados laikraštis.
Londono „Sunday Times“ įsitikinęs, jog „ministras pirmininkas Davidas Cameronas guviai prastūmė Jungtinių Tautų rezoliuciją ir paaiškino, kad tai nebus antrasis Irakas. Jo nuostatą dėl Libijos motyvuoja ne žema politinė kalkuliacija, bet sąžiningas noras pasielgti teisingai.
Viešoji nuomonė palaiko neskraidymo zonų paskelbimą. Dabar belieka tikėtis, kad greita karinė pergalė pralaisvins kelią naujai, šviesaus proto vyriausybei Libijoje susikurti“.
Taip rašė laikraščiai dar sekmadienį, o jau pirmadienį į kairę linkęs dienraštis „Frankfurter Rundschau“ pažymėjo, jog „vos tik priėmus Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl neskraidymo zonų, naujoji „norinčiųjų koalicija“ pradėjo mesti bombas ant Libijos. Tai karo valstybės viduje pavertimas karu tarp valstybių – ir nebūtinai automatiškai reiškia Gaddafio diktatūros pabaigos pradžią“.
Kopenhagos dienraštis „Politiken“, nors „šiuos istorinius nutarimus ir įvykius“ sveikino ir juos pavadino „humanitarine intervencija“, kuria „Jungtinės Tautos atgavo savo legitimumą“, irgi pažymėjo, kad „net jeigu neskraidymo zona suveiks, tai nebūtinai prives prie M. Gaddafio nuvertimo, ir galime tik viltis, kad libiai bus apsaugoti nuo masinių žudynių“.
Paryžiaus dienraštis „Monde“ atkreipė dėmesį į savo rytų kaimynę ir rašė, kad „trūkstamas Vokietijos angažavimasis Libijoje rodo neryžtingumą, kurį jos partneriai galėtų interpretuoti kaip solidarumo stoką arba kaip brandos trūkumą“.
Anot Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“, „dar neseniai naujoji vyresniškumo tvarka Europos Sąjungoje buvo visiškai aiški. Vokietija savo ekonominės potencijos dėka ne tik vadovavo euro gelbėjimui, bet ir nustatė, kaip tuo tikslu reikia pertvarkyti Europos Sąjungą. Pilietinis karas Libijoje visa tai pakeitė.
Kai pasirodė, jog Jungtinės Amerikos Valstijos į karinį įsikišimą žiūrėjo skeptiškai, Nicolas Sarkozy ir D. Cameronas pamatė savo galimybes ir anksti bei ryžtingai pareikalavo ginkluotos intervencijos – iš skirtingų motyvų, bet su vidaus politikoje vienodai veiksmingais rezultatais.
Taip pat iš vidaus politikos motyvų veikia Vokietijos kanclerė Angela Merkel – ir Libijos klausimu atsistojo nuošalyje. Jos vyriausybė laikosi ne tik kritiškai atominės energijos atžvilgiu, bet ir pacifistiškai. Nors tai turėtų padėti kitą sekmadienį vyksiančiuose Badeno-Viurtembergo krašto rinkimuose, tačiau tai silpnina Vokietijos reikšmę Europos Sąjungoje.
Tarptautiškai galią palaiko ne vien tik ekonomika, bet ir karinė veikla“, – rašė Ciuricho dienraštis.
Tačiau Milano dienraštis „Corriere della Sera“ aplamai sukritikavo Vakarų laikyseną. Girdi, „JAV prezidentas Barackas Obama savo svyravimu kelias savaites prieš dabartinę intervenciją paliudijo skaudų strateginį neapsisprendimą. Vakarų pasaulio vadovas neturėtų sau to leisti. O Europa elgėsi kaip visada krizės atvejais – ji suskilo į gabalus“.
Tačiau „New York Times“ gynė B. Obamą teigdamas, kad skirtingai nei jo pirmtakas jis „pavyzdingai atsižvelgė į tarptautines institucijas ir užsienio vyriausybes. Šis veikimo būdas turi akivaizdžių privalumų – jis padalija karinių akcijų Libane svorį, stiprina užuot silpninęs mūsų aljansą ir iš pasaulinio antiamerikietiškumo atima aštrumą.
Geriausias dalykas betgi tai, kad europietiškosios galybės padrąsinamos prisiimti savo dalį atsakomybės už pasaulio tvarkos išlaikymą“, – rašė pagrindinis Niujorko laikraštis.
Pasak Madrido dienraščio „Mundo“, „kariniai veiksmai toli pranoksta vien civilinių gyventojų apsaugojimą. Tikrasis tikslas yra nuversti M. Gaddafį. Tačiau abejotina, ar be sausumos dalinių įvedimo tai bus galima pasiekti“.
Kad tai reikia pasiekti, „kad M. Gaddafį reikia kuo greičiau sustabdyti“, pirmadienį pakartojo Londono „Times“. Su tuo sutiko ir Sarajevo dienraštis „Dnevni Avaz“, tik prisibijojo, kad tai gali „pareikalauti daug civilių aukų ir sugriauti vargais negalais pastatytą infrastruktūrą.
Tai būtų ne pirmas kartas istorijoje, kai bombos sunaikina valstybę, tačiau diktatorius nepasiduoda“.
Užtat Varšuvos „Gazeta Wyborcza“ ir reikalauja, kad „karinis įsikišimas į Libiją turėtų ribotus tikslus ir būtų ribotas laiko atžvilgiu. Nei Amerika, nei Europa negali politiniais, ekonominiais ar ir moraliniais sumetimais leisti sau ilgo karo islamiškoje valstybėje. Patys libiai turi M. Gaddafį nuversti – Vakarai čia gali tik jiems pagelbėti“.
Lygiai tą patį teigė ir Dubajaus dienraštis „Gulf News“. Tačiau Budapešto dienraštis „Magyar Nemzet“ klausė: „jeigu tarptautinei bendrijai jau gana libiškosios diktatūros ir ji pasiryžusi imtis tokių rimtų karinių žingsnių, tai kodėl ji taip abejingai žiūri į žmogaus teisių pažeidinėjimus ir priespaudą čia pat esančioje Saudo Arabijoje?“
Mykolas Drunga