Prieš kelias dienas Anapilin iškeliavusiam jos sutuoktiniui Edmundui vėžys smogė žaibiškai, o baisius skausmus vyras kentė maždaug dvejus metus.
„Viskas įvyko labai greitai – jis pradėjo silpti, bet gydytojai iš pradžių visus metus nerado priežasties. Vėliau diagnozavo vėžį, pradėjo taikyti gydymą ir vyras buvo nugalėjęs tą ligą, bet labai trumpai, remisija truko porą mėnesių.
Tada chemija jau nebepadėjo, buvo skirta imunoterapija, bet galiausiai ir ji nebeveikė. Rugpjūčio 4 dieną jis turėjo gauti trečią imunoterapiją, bet kadangi nebuvo jokio progreso, ją atšaukė ir taip pusantro mėnesio namuose jis silpo, kentė didelius skausmus ir galiausiai užgeso...“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi Rasa.
Ji pripažįsta, kad iš pradžių faktą, jog gydymas yra nutrauktas, nuo vyro bandė slėpti ir jam apie tai nieko nesakė:
„Aš tai žinojau, bet jam nesakiau. Tik kai jis buvo paguldytas į ligoninę, gydytojas tiesiai šviesiai pasakė, kad tau gydymo nebėra, padarėme viską, ką galėjome. Jis tada dar labiau dėl to išgyveno, turbūt tai dar greičiau jį palaužė.“
Nesuspėjo atsisveikinti paskutinį kartą
Rasa neslepia, kad matyti, kaip kankinasi mylimas žmogus, buvo be galo sunku, toks vaizdas draskė jos širdį.
„Jam visur viską skaudėjo, nebuvo tokios vietos, kur neskaudėtų. Morfijų jam leisdavom kas tris valandas... Aš jam suleidžiu, praeina pusvalandis, o jis jau klausia, kada vėl bus galima leisti, nes skausmas buvo nepakeliamas.
Paskutines keturias dienas jis buvo ypač didelėse kančiose, išvis naktimis nebemiegojo, tik sėdėdavo ir linguodavo, sėdėdavo ir linguodavo... Labai kentėjo, todėl dabar ramu, kad jis nebekenčia“, – sunkiai rinkdama žodžius kalba moteris.
Ji pasakoja, kad paskutinę savo gyvenimo dieną Edmundas susitiko su visais brangiausiais žmonėmis, su kuriais palaikė ryšį, mat kaip tik tą dieną šeima kasė bulves. Trumpai pabuvęs ir pabendravęs su artimaisiais, jis staiga pasijautė itin blogai, todėl Rasa jį nuvežė į priimamąjį.
„Jam padarė tyrimus ir pasakė, kad viskas gerai, kad, pagal tokias diagnozes, jis ir turi vemti krešuliais – gydytojas mus nuramino. Grįžome namo ir vyras pasakė, kad jam šalta, paprašė, kad pakurčiau pečių. Aš nuėjau kurti, o mano mažoji dukra pradėjo tiesiog klykti – tėtis vemia kraujais“, – prisimena 6 vaikų mama.
Netrukus Rasos vyrą greitoji išvežė į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kur ir užgeso jo gyvybė.
„Jį tyrė dėl koronaviruso, nors jis labai kraujavo, tiesiog vėmė krauju – tai nebuvo keli lašiukai kraujo, jis juo vėmė. Aš trumpai su juo pakalbėjau, dar spėjau pabučiuoti, bet jis nelabai jau sureagavo, jam labai skaudėjo...
Tada bendravimą palaikėme telefonu, aš jam skambinau, bet jis vis sakė, kad nori miego, nori pailsėti, paskambins man, kai bus geriau. Bet taip ir nepaskambino... Dar spėjau jam pasakyti, kad mane įleis, jis labai apsidžiaugė, kad mane pamatys, bet po 10 minučių man jau nebekėlė, o reanimacijoje pasakė, kad darė viską, ką galėjo, bet jam sustojo širdis. Dar bandė gaivinti, reanimuoti, bet plaučiai buvo užpildyti krauju, tad nieko negalėjo padaryti.
To paskutinio atsisveikinimo nebeturėjau, nebesuspėjau. Jis manęs labai laukė, bet nebesulaukė...“, – lūžtančiu balsu sako Rasa.
Viena iš dukrų turi širdies negalią
Dabar ant vienos moters pečių guls ne tik namų ruošos ir ūkio darbai, bet ir rūpinimasis 6 vaikais. Jauniausiai Rasos dukrai yra septyneri metukai, vyriausiajai – dvidešimt, o viena iš atžalų – keturiolikmetė Erika turi širdies ydą.
„Kai jai buvo ketveri, ji turėjo širdies operaciją, dabar yra medikų priežiūroje, tikrinamės kas metus. Pagal tai, ką sako gydytojai, širdies yda yra labai sunki, bet kol kas viskas stabilu, operacijos daryti nereikia, bet su laiku reikės.
Didžiausias blogumas yra tas, kad mes labai ribojame jos fizinį krūvį – ji negali nei sportuoti, nei bėgioti, nei važiuoti dviračiu. O šiaip dabar jaučiasi neblogai“, – sako Rasa.
Ji neslepia džiaugsmo visomis savo atžalomis, kurios buvo didžiausias jos ramstis ir paguoda sunkiu metu.
„Mano vaikai tikrai yra šaunuoliai. Jie viską darė dėl tėčio, visaip jam padėjo, išskyrus, kad neleido vaistų. Vaikai matė, kad jam skauda, kad jis neįstengia pats apsivilkti kokio megztinio – visada bėgo prie jo, padėdavo.
Reikėdavo važiuoti pas gydytojus, jis pats jau batų nebesimovė, tai vaikai visada atnešdavo batukus, apmaudavo, uždėdavo striukę, kepurę. Jie viską suprato, viską žinojo, bet niekada prie tėčio neparodė, kad jiems sunku, visi buvo labai stiprūs“, – dalijasi Rasa.
Reikalinga finansinė pagalba
Nors sunkių akimirkų ir ašarų buvo daug, moteris prasitaria, kad su vaikais turėjo susitarimą – niekada neverkti prie tėčio, nesukelti jam dar labiau neigiamų emocijų. Visi susikaupusias emocijas paleisdavo kur nors kitur, o prie tėčio visada šypsojosi, darė viską, kad jis jaustųsi kuo geriau.
Rasa atvirai sako, kad prireiks laiko, kad ji įsivažiuos į vėžes ir apsipras su mintimi, kad toliau su viskuo tvarkytis turės be mylimo vyro.
„Sunku pasakyti, kaip jaučiuosi, bet yra tos baimės, nes likau viena su būriu vaikų. Baisu ir dėl to, kad visi ūkio darbai buvo atliekami jo, nes mes gyvename kaime. Vyras ir taip ant savęs labai pyko, kad nieko nebegali daryti, smerkė save už tai ir iki paskutiniųjų stengėsi vis ką nors paremontuoti, pataisyti. Bus sunku, kitaip būti negali“, – graudinasi moteris.
Nors Rasa dirba, ji neslepia – gaunant minimalų darbo užmokestį išgyventi nėra lengva. Dar šiek tiek pinigų šeima gauna už mergaitės neįgalumą, tačiau jų ne visada pakanka būtiniausiems šeimos poreikiams.
„Pinigėlių reikia viskam... Pavyzdžiui, dabar mergaitė įstojo mokytis, dar nežinom, ar gavom studento paskolą. Jei jos negausim, ji negalės mokytis, nes nėra galimybės iš ko sumokėti už mokslą. Tikrai nesmagu prašyti, bet kol kas, kol atsistosim ant kojų ir įsivažiuosim, pagalba tikrai praverstų, vėliau bus lengviau“, – neabejoja moteris.
Norintys ir galintys sunkią akimirką padėti be vyro ir tėčio likusiems Rasai ir 6 vaikams, tai gali padaryti šiais rekvizitais:
Gavėjas: Rasa Šilauskienė, sąskaitos numeris: LT857300010095230604, bankas: AB „Swedbank“, paskirtis: Parama.
