Iš istorijos žinome labai pamokantį pavyzdį. „Titaniko“ laivą statė ir jį vairavo išsilavinę, diplomuoti profesionalai, o Norjaus arką statė neišprusę kaimiečiai, neturėdami jokių brėžinių ir išsilavinimo, pasitikėdami tik Dievo duota malone. Ar pamenate, kuris iš šių laivų pasiekė tikslą?
Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo: jis turėjo raketas trūko, tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (poros savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“, – Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina perniek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų – tiesiog jam „pasiseka“.
Iš Lietuvą administruojančių diplomuotų, sertifikuotų ir pripažinimą turinčių specialistų dažnai girdime, kad Lietuviai yra dar neužaugę iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Bet jiems verta prisiminti Ezopo pasakėčią apie asilą, kuris, nešdamas krovinį druskos, per upę, netyčia paslydo ir pargriuvo. Druska, buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl kitą kartą nešdamas krovinį jis tyčia ėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą. „Dresiruotiems“, diplomuotiems specialistams „nedašunta“, kad ne viskas, kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.
Pamenate didžiausią mūsų staigmeną Eurovizijoje – „LT United“? Jų pasirodymas ir prieš tai išsilavinusių Lietuvos kūrikų (atsiprašau kūrėjų) sukelta isterija taip pat yra puikus pavyzdys apmąstymams.
Prieš „LT United“ vykstant į Atėnus mūsų diplomuoti, atestuoti, išsilavinę muzikos „šviesuoliai“ – specialistai, vienas už kitą garsiau dejavo – „apsijuoksime“, „banalybė“ ir pan. Bet paneigdami visas „profesionalų“ prognozes, „LT Umited“ pasirodė geriau nei bet kas iš Lietuvių Eurovizioje.
Šis paprastas, bet kartu labai akivaizdus pavyzdys, verčia pažvelgti į gilesnes šio „išsilavinusių kvailių“ reiškinio apraiškas mūsų valstybėje.
Kažkodėl iki šiol Lietuvoje mes negalime priprasti prie minties, kad išsilavinimas nei proto, nei išminties neprideda.
Lietuvoje manoma, jog jei žmogus turi gerą diplomą, tai reiškia, kad šiuo asmeniu galima pasitikėti. Daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje negali sutilpti tai, kad kūrybos neišmoksi, o išminties nenusipirksi.
Taip pat daugelis nesuvokia, kad visuomenės gerovei yra žymiai reikšmingesnis kūrybingas išminčius, turintis tris klases valstybinio išsilavinimo, nei arogantiškas kvailys, besipuikuojantis profesoriaus titulu.
Vienas mano pažįstamas dailininkas iš prigimties nuostabiai (mano subjektyviu vertinimu) piešia paveikslus fantastinių knygų temomis. Pirmą kartą atėjęs pas jį namo, negalėjau atsižiūrėti į visame kambaryje iškabinėtus paveikslus. Jie nepaaiškinamai traukė akį savo įmantriais siužetais.
Aš buvau nuoširdžiai sužavėtas, bet pokalbio metu dailininkas papasakojo, kad į Lietuvos dailės akademiją jis nesugebėjo įstoti, kadangi jo kūryba, pasirodo, neatitiko aukštų šios kūrybingų šviesuolių kalvės standartų.
Jau tada pamaniau, kad dėl šios išsilavinimo standartus lavinančios įstaigos mes ir turime prieš kažką kapituliuojantį Gediminą katedros aikštėje.
Paminklas kunigaikščiui Gediminui Vilniuas Katedros aikštėje (turizmas.vilnius.lt nuotr.)
Tik panašioje įstaigoje išsilavinimą gavę ir valstybės pripažintą autoritetą turintys, diplomuoti menininkai galėjo sukurti ir pastatyti tokią gėdą Lietuvos širdyje. Be abejo, mes, neišsilavinę prasčiokai, nesuprasime to didingo išlavinto minties polėkio, kurį autoriai įdėjo į šitą statulą. Mes tik galime pasamprotauti, kad didis karvedys ir užkariautojas Gediminas, davęs pradžią vienai iš didžiųjų karališkų dinastijų Europoje, niekada nebendrautų su niekuo laikydamas savo kardą už ašmenų.
Tikras karys laiko kardą už ašmenų ir efesu į viršų tik vieninteliu atveju, – kai pasiduoda. Bet tai nesvarbu, svarbu, kad šią statulą kūrė išsilavinę kūrėjai, o ne kažkokie ten runkeliai.
Įdomus pastebėjimas, kurį man papasakojo vienas bičiulis, tarnaujantis Antrajame vidaus tarnybos pulke Vilniuje. Šio pulko kariai, po iškilmingo paminklo Gediminui atidengimo aptarinėdami šį „stebuklą“, buvo taip pasipiktinę, kad į dalinį teko atvykti kūrėjų kolektyvo (o gal šiaip kokių išsilavinusių menininkų) atstovams, kad paaiškintų gilią ir prasmingą šio kūrino esmę.
Aš leisiu sau pasiūlyti išsilavinusių menininkų įdarbinimo programą: reikėtų prie to Gedimino paminklo pastatyti būdelę, kurioje jie aiškintų nesuprantantiems runkeliams ir Lietuvos svečiams gilią meninę šios statulos idėją ir būtinai apmokėti visą šį projektą iš valstybės biudžeto (na ne be reikalo gi jie tiek plušo gaudami meninį išsilavinimą).
Dar leisiu sau pafantazuoti šio paminklo tema: niekingi runkeliai turbūt pasiūlytų visai kitokią Gedimino Didžiojo, o kartu Lietuvos valstybės genijaus ir reikšmingumo įamžinimo koncepciją, pavyzdžiui, Gediminas Didysis visu ūgiu stovi ant didingo postamento, o aplink jį ratu, po kojomis stovi jo šlovingieji palikuonys, pradedant Jogailaičiais ir baigiant Rusijos carais Romanovais, kurie taip pat turi ryšį su Gediminaičių dinastija.
Tokia paminklo koncepcija būtų visais atžvilgiais prasminga, ji tikrai sukeltų prieštaringus jausmus, bet aiškiai nepaliktų abejingų ir nestimuliuotų paniekos. Gaila, kad tai tik fantazija, nes tokią ne konformistinę koncepciją galėtų pasiūlyti tik neišmanėliai runkeliai. Jiems svetimos modernių kūrybos standartų ir sudėtingų kūrybinio mokslo bei teorijos aukštumos, – ką jie supranta, juodnugariai.
Tik nepagalvokite, kad aš propaguoju idėją nesimokyti. Jokiu būdu, aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos.
p. s. Todėl jei norime gerovės savo visuomenei, turime pradėti skirti. Pirmiausia, kas yra išsilavinę kvailiai ir antra, ieškoti išmintingų, Dievo apdovanotų kūrėjų, nes tarp šių dviejų žmonių kategorijų tikrai nėra lygybės ženklo. Pirmieji būdami vedliais, išmintingai moka daryti tik vieną darbą – paaiškinti, kodėl jų veiklą lydi nuolatinės nesėkmės, o atrasti antrieji turi potencijos grąžinti mūsų valstybei pasitikėjimą savo ateitimi.
„We are the winners!“
