Kovojant su tarptautiniu terorizmu, reikia laikytis tam tikrų principų, ir Švedija čia rodo gražų pavyzdį. Tai yra kelių vedamųjų straipsnių pasaulio spaudoje paskutinėmis dienomis pagrindinė mintis. Pradėsime nuo pačios Švedijos laikraščių.
Štai Stokholmo ryto dienraštis „Dagens Nyheter“ pirmadienį rašė, jog „su bombomis miesto centre sprogo ir galimos iliuzijos, jog fundamentalizmas ir savižudžių išpuoliai mūsų visai neliečia. Į atentatą reikia žiūrėti rimtai.
Tačiau tai negali vesti prie to, kad panaikintume savo teisinės valstybės ar mūsų visuomenę formuojančių pakantumo ir atvirumo pamatinius principus“.
Kad švedai ar bent jau minėtas Stokholmo dienraštis į kai kuriuos gerbtinus principus žiūri rimtai, liudijo ir jo redakcinis straipsnis gruodžio 10-ąją apie tai, kad Europos Sąjungos aukštoji užsienio reikalų įgaliotinė Catherine Ashton pražiopsojo „puikią progą paprotestuoti prieš Kinijos akiplėšišką poziciją dėl Nobelio premijos“.
Jeigu ji būtų vykusi į Nobelio taikos premijos įteikimo disidentui Liu Xiaobo ceremoniją gruodžio 10-ąją Osle, ji būtų galėjusi parodyti, jog „Europa netyli, kai Kinijos režimas siekia užčiaupti žmogaus teisių gynėjams burnas“.
Aišku, Briuselis teisinasi tuo, kad Catherine Ashton nebuvo pakviesta. Tačiau, tęsė Stockholmo dienraščio redaktoriai, „vienintelis dalykas, kuris ją sulaikė nuo kelionės į Norvegiją, buvo jos noras patenkinti kuo didesnį skaičių žmonių. Juk jos pasirodymas Oslo merijoje būtų gerokai aptemdęs santykius su Kinija“.
Žinoma. ten buvo buvo susirinkę visų Europos Sąjungos šalių atstovai, tačiau nebūtų kenkę pasirodyti ir Europos vyriausiajai poniai: „kaip Europos diplomatijos šefas Catherine Ashton galėjo lengvai prie grupės prisidėti, atsisakyti sau įprasto atsargos perviršio ir drąsiai pasisakyti už Liu Xiaobo teises.
Jei pati Europos Sąjunga neapgins tų vertybių, kurios ją jungia, kaip tai gali daryti šalys narės savo santykiuose su pasaulio pirmąja diktatūra?“ – klausė dienraštis „Dagens Nyheter“.
Jis iš tiesų švelniai įvardijo Kinijos vadovybę, kurią, naudojantis pačiu kinų leksikonu, būtų buvę galima tiesiau pavadinti „Kinijos vadovaujančių politinių nusikaltėlių gauja“.
O grįžtant prie teroristinio išpuolio Švedijoje, tai Talino dienraštis „Eesti P äevaleht “ pačią šalį ir jos vadovą pagyrė taip:
„Ministras pirmininkas Fredrikas Reinfeldtas pasirinko vienintelę teisingą į išpuolį reakciją – jis veiksmą pasmerkė, bet kartu patvirtino, jog tolerantiškasis, atvirasis Švedijos visuomenės modelis nebus kvestionuojamas. Taip pat svarbu, kad dėl vieno piktadario nusikaltimo nebūtų stigmatizuojama visa Švedijos musulmonų bendruomenė.
Pirmiausia, tai būtų neteisinga, nes taikingieji musulmonai patys smerkia terorizmą. Antra, neapykantos kurstymas pakenktų visuomenei ir išsiųstų negerą žinutę: „jums čia ne vieta ir ne čia jūsų namai“. Tai tik paskatintų tolesnius ekstremistinius veiksmus“, - rašė Estijos sostinės dienraštis.
Daugelis laikraščių kaip tik pabrėžė išskirtinę Švedijos laikyseną. Pvz., Varšuvos „Rzeczpospolita“ pavadino Švediją „viena liberaliausių Europos šalių. Ji priima imigrantus atviromis rankomis ir teikia jiems dosnias socialines paslaugas.
Ji gerai žinoma dėl savo tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo. Išpuolis Stokholme rodo, kad radikaliesiems islamistams šitokia humanitarinė laikysena visiškai nė motais“.
Pasak Lisabonos dienraščio „Diario de Noticias“, laimei daugiau gyvybių nenusinešęs „savižudžio išpuolis buvo šokas Švedijai, tačiau iš tiesų ekstremistinis islamizmas Šiaurės Europoje reiškėsi ir seniau. Juk jau Danijoje mėginta nužudyti pranašą Mahometą vaizdavusį karikatūristą.
Šių karikatūrų publikavimas buvo persilaužimas Šiaurės ir musulmoniškųjų valstybių santykiuose“.
Anot Prahos dešiniųjų dienraščio „Lidove Noviny“, „kiek besiskirtų atskirų ES šalių imigracijos politika, ji visur susiduria su ta pačia problema. Būtent, musulmonai atvykėliai daugiau negu kitų tautų ateiviai gyvena getuose, vartoja socialines paslaugas ir su savimi atsiveža terorizmo pavojų.
Dabar netgi Švedija, kurios imigracijos politika Europos Sąjungoje vieną liberaliausių, turi savo teroristus. Tai tik atrodo kaip paradoksas, kad per paskutinius Švedijos rinkimus rudenį į parlamentą pakliuvo ekstremistinė Švedijos demokratų partija.
Ji pelnėsi iš savo prieš imigrantus nukreiptos agitacijos klausimu, kurį Švedijos politinis establišmentas ilgai pavertė tabu – būtent, kad problema glūdi ne Vakarų šalyse, o pačiuose musulmonuose“.
Taip rašė Čekijos sostinės dienraštis, bet kaip tik Stokholmo bei Talino laikraščiai ir buvo pabrėžę, kad problema yra ne musulmonai kaip tokie, o būtent atskiri teroristai, ir kad dauguma musulmonų yra taikūs.
Iš švedų tolerancijos galima tyčiotis, bet vis tiek jų šalyje mažiau fanatizmo išpuolių negu daugybėje ne taip pakančių šalių.
Mykolas Drunga
