Aušra Jakubonytė, LRT.lt
Vertindamos paauglių nuolatinį įnikimą į mobiliuosius telefonus, psichologės tvirtina, kad taip jie pasirenka saugesnį bendravimą, į kurį reikia dėti mažiau pastangų. Tačiau sumažėjus gyvo bendravimo poreikiui, nebeugdomi normalios komunikacijos įgūdžiai. „Paaugliai susirašinėja žinutėmis ir taip jie gali vienas kitam pasakyti bet ką, bet kai atsistoja vienas prieš kitą ir reikia kalbėti tiesiai, nebelieka nei žodžių, nei formos, kaip tai padaryti“, – sako šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė.
Paramos vaikams centro psichologė-psichoterapeutė Erna Petkutė pabrėžia, kad paaugliams būdinga tai, jog jie vienu metu gali daryti daug dalykų, ir tą jiems leidžia technologijos.
„Jie gali pasakyti keletą sakinių dalyvaudami gyvoje diskusijoje ir dar bendrauti su 3–4 žmonėmis už tos diskusijos ribų. Tai leidžia jiems čia pat prišokti ir čia pat iššokti iš to bendravimo ir būti kažkur kitur. Toks junginėjimasis leidžia jiems visur būti tarsi nepilna koja“, – aiškina E. Petkutė.
G. G. Klimienė tvirtina, kad bendravimas virtualiame pasaulyje paaugliams yra patrauklus, nes yra saugesnis, jame paauglys randa daugiau galimybių sukurti save tokį, koks norėtų būti.
„Paaugliai būna nesusiformavusios jautrios asmenybės, jiems sunku būti savimi, todėl įvairiomis formomis jie bando save dangstyti – internete jie gali būti bet kuo ir bet kokie. O tiesioginis kalbėjimas yra sudėtingesnis, gali pritrūkti žodžių ar minčių, o rašant internete ar telefonu yra daugiau galimybių save išreikšti“, – teigia šeimos psichologė.
Grėsmė – uždariems vaikams
G. G. Klimienė aiškina, kad tiems paaugliams, kurie yra komunikabilūs ir atviri, bendravimas internete ar mobiliuoju telefonu nedaro neigiamos įtakos ir jie puikiai geba savo mintis reikšti bendraudami gyvai. Tačiau šeimos psichologė įspėja, kad svarbu atkreipti dėmesį į nedrąsius paauglius.
„Didesnė grėsmė yra tiems, kurie yra uždaresni, kuriems sunkiau užmegzti kontaktą su bendraamžiais, suformuoti tarp jų savo vietą. Tokiam vaikui gerai, kad jis gali tą padaryti virtualiai, tokiu būdu padidinti savęs vertinimą, jaustis svarbiu. Tik jo atskirumas nuo kitų sustiprėja, kai jis nemoka bendrauti realiame pasaulyje. Taip jam tarsi sumažėja gyvo bendravimo poreikis, jis tokio bendravimo netreniruoja, todėl neatsiranda įgūdžių“, – LRT.lt sakė pašnekovė.
Virtualus bendravimas didina įtampą
Psichologė-psichoterapeutė E. Petkutė pabrėžia, kad virtualus bendravimas paaugliams padeda išvengti vienišumo jausmo, tačiau, anot jos, tokia komunikacija kelia didesnę įtampą.
„Jeigu tau kas nors neatsako į žinutę per 15 minučių, tu išgyveni kažkokią pasaulinę dramą, ko anksčiau nebūdavo. Dabar tas stimulas ir reakcijos iškart laukimas daro žmogų per daug priklausomą. Asmuo jaučia žymiai didesni nerimą, jeigu tik kas nors neatsiliepia“, – aiškina E. Petkutė.
Ji priduria, kad virtualus bendravimas pakeičia paauglių gebėjimą rašyti. Anot E. Petkutės, todėl atsiranda tarsi savita jų bendravimo kalba.
„Paaugliams būdinga savita kalba, bet ji žymiai labiau nutolusi nuo šnekamosios kalbos. Jūs turbūt matėte paauglių žinučių turinį: „Ką veiki?“ „Nieko. O tu?“, „Aš irgi nieko“, „Nu tai ką?“, „Nu, žiūrėsim“. Tai yra tiesiog ryšio palaikymas“, – aiškina psichologė-psichoterapeutė.
