Vos vienerių atsidūrusi vaikų globos namuose, taip ir nepažinusi mamos ir sąlyginai tėvo, kuris iki šiol skęsta alkoholio liūne – taip trumpai galima apibūdinti 22 metų Viktorijos, šiuo metu laikinai prieglobstį radusios Vilniuje esančiame Motinos ir vaiko pensione, gyvenimo istoriją.
Klausimas, kur Viktorija ketina švęsti Velykas – merginą tik priverčia karčiai nusijuokti: „Viena. Kur daugiau?“. O kaip tėvas? „O jam svarbiausia – išgerti. Jis mane į globos namus atidavė, kai buvau vos pusantrų metų. Nepamenu, kad būtų nors kartą aplankęs. Jis gyvena nuo pašalpos iki pašalpos – visus pinigus skirdamas alkoholiui“, – atviravo 22 metų Viktorija.
Tokių moterų ir merginų, kurios liko našlaitėmis arba patyrė savo „mylimųjų“ smurtą bei atsidūrė Motinos ir vaiko pensione suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų tikrai nepavyktų. Pensiono direktorė Nijolė Dirsienė pasakojo, kad ne kiekviena čia gyvenanti moteris gali išvykti pas artimuosius ir šventes sutikti jaukioje aplinkoje. „Tokių prašymų jau sulaukėme, bet jų tikrai nėra daug. Tiesiog dauguma moterų neturi, kur vykti. Tiek joms, tiek mažiesiems padarome šventę pensione“, – pasakojo N. Dirsienė.
Kuria ateities planus
Itin skaudžių gyvenimo istorijų Motinos ir vaiko pensione galima išgirsti praktiškai iš kiekvienos moters lūpų. Bet ieškoti optimizmo šaltinio, kuris neleistų panerti į gilią depresiją, toli nereikia. Aplink zujantys ir klegantys vaikai – daugelio moterų didžiausias stiprybės šaltinis. Stiprybės, o kartu ir šiek tiek slegiančios naštos. Todėl rūpestis dėl vaikų daugelį moterų verčia pasitempti.
Prieš pat Velykas Balsas.lt kalbinta Viktorija apie vaikus ar vyrą teigė šiuo metu dar negalvojanti. „Dabar mokausi floristės amato. Man tai labai patinka. Mėgstu kūrybą, todėl dirbdama su gėlėmis galiu save realizuoti. Vaikai? Pirmiausia noriu užsidirbti pinigų, įsitvirtinti gyvenime, o tik po to galvosiu apie šeimą“, – ateities planus įvardijo 22–jų Viktorija.
Mergina prasitarė, kad jos gyvenime artimiausi žmonės – nuo 12 metų finansiniais globėjais tapusi pora iš Didžiosios Britanijos. Kada buvo susitikusi su tėvu mergina neprisiminė, o gal ir nenorėjo to daryti. Tuo tarpu jai finansiškai padedančius globėjus Viktorija apibūdino pačiais šilčiausiais žodžiais. Tiesa, per Velykas su jais susitikti nepavyks, bet tai, anot merginos, tikrai nėra didelė tragedija.
„Kartais sunku patikėti, kad pasaulyje yra tokių žmonių, kurie negaili pinigų ir dėmesio visiškai svetimiems vaikams. Man labai pasisekė, kad juos sutikau. Kartais pati nuvykstu pas juos į svečius. Buvo tokių atvejų, kai jie mane aplankė Lietuvoje“, – pasakojo Viktorija.
Paklausta, kiek dar ketinanti užsibūti pensione, Viktorija pradeda abejoti. Mokslus pirmiausia norinti baigti mergina tvirtina, kad vos tik užsidirbs pinigų ir galės ne tik išsinuomoti nedidelį butą, bet ir pati visiškai save išlaikyti – iš karto išsikraustys. „Gyvenimas pensione nėra blogas. Čia geros sąlygos ir draugiška aplinka. Bet visada norisi turėti savo kampelį“, – pabrėžė 22 metų mergina.
„Pasiilgę“ vyrai lūkuriuoja prie tvoros
Tuo tarpu pensiono direktorė N. Dirsienė pasakojo, kad šventinis periodas jų namuose yra savotiškai ypatingas metas. „Per šventes visi tampa geresniais. Smurtą patyrusios moterys dažnai tokiu metu pasijaučia labai vienišos ir net išdrįsta atleisti jas nuskriaudusiems vyrams. Negalime ir nenorime jų sulaikyti. Tiesiog rūpinamės, kad išėjusios moterys praneštų kaip joms sekasi. Nesulaukus jokios žinios būna labai baisu. O kas jei vyras sumušė namo netikėtai grįžusias moteris“, – rūpesčiais dalijosi N. Dirsienė.
Pensioną, kuriame gyvena nuskriaustos moterys su vaikais, juosia tvora. Prie šios kartas nuo karto pasirodo meilės netikėtai pasiilgę vyrai. Pensiono direktorė pasakojo, kad išskirtinai švenčių metu nesijaučia padidėjusio vyrų aktyvumo siekiant pabendrauti su pačių skriaustomis moterimis.
„Bet kokiu atveju būtų galima suorganizuoti susitikimą. Deja, dažniausia jie ateina nieko nepranešę. Kartais tiesiog nėra sąlygų leisti jiems pasikalbėti akis į akį. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pabendrauti su mylimosiomis vyrai ateina gerokai „apšilę“. Su tokiais į jokias kalbas nesileidžiame“, – tvirtino N. Dirsienė.
Sulaukia pensinio amžiaus moterų
Nuo 1998–ųjų veikti pradėjusiame pensione iš pradžių daugiausia pagalbos kreipdavosi moterys, kurioms apie 40 metų. Jos dažniausia prisipažindavo, kad sutuoktinių smurtą kentėjo apie 10–15 metų. N. Dirsienė teigia, kad prieš 14 metų buvo visiškai kitokios situacija. Nuo šios dienos realijų viskas skiriasi kaip diena nuo nakties.
„Pastaraisiais metais pagalbos kreipiasi vis jaunesnės moterys. Jos ateina turėdamos pakankamai informacijos ir žinių apie savo teises. Jos nėra linkusios kentėti smurtą daugelį metų ir laukti kol antroji pusė „pasitaisys“, kaip buvo daroma prieš gerą dešimtmetį. Dabar moterys žino, kad gali būti apgintos tiek jos pačios, tiek jų teisės“, – pasikeitusiu požiūriu džiaugėsi N. Dirsienė.
Pensiono direktorė įsitikinusi, kad būtent dėl požiūrio pokyčių patiems smurtautojams tampa sunkiau. Tai, kad moterys išdrįsta kalbėti, nebesislapsto, nebetiki pažadais pasitaisyti, anot N. Dirsienės, leidžia išvengti didesnių problemų.
Maža to, Balsas.lt pašnekovė prasitarė, kad per pastaruosius penkerius metus pastebėta dar viena, iš dalies netikėta, tendencija. „Pagalbos prašymų sulaukėme iš pensinio amžiaus moterų. Jos daugelį metų kentėjo smurtą, o dabar ateina ir pasako, kad nori bent numirti būdama rami ir laisva. To anksčiau nėra buvę. Vien per pastaruosius 2 metus turėjome tris moteris, kurios į mus kreipėsi būdamos 89–90 metų“, – pasakojo N. Dirsienė.
