Ir aš bandžiau išvykti. Praėjusią vasarą. Grįžom su vyru – iš pradžių rugpjūtį infarktas tėvui, sviediniui pataikius į kaimynų namą ir žuvus jo geriausiam draugui. Vasaros pabaigoje ir anyta „atgulė“. Laisvoje Ukrainoje palikom tik studentus vaikus, jiems čia nematėme perspektyvų. Nematėme ir nematome. O senolių čia vienų mesti negalima. Neišgyventų. Ir išvežti jų neįmanoma. Mūsų atveju – visų pirma fiziškai, o dar ir – „niekur aš iš čia nevažiuosiu, namie mirsiu“, „jūs tai važiuokite, aš savo jau atgyvenau, o jums dar anūkus kilnoti“...
Štai taip mes ir pakibome šiame siurrealizme. Pradžioje dar gyvenome iš likusių santaupų (tačiau didžiąją dalį išleidome butų nuomai, kol buvome išvykę) ir mūsų senolių gaunamos humanitarinės pagalbos iš Renato Achmetovo „Padėsim“ humanitarinio štabo. Vyro gamykla išsikėlė „į Ukrainą“ praėjusią vasarą. Donecke surasti darbo neįmanoma iki pat dabar, praėjus jau metams. Vietų pilna, tačiau atlyginimas – „perspektyvoje“. Todėl pavasarį nusprendėme: vyras grįš į Charkovą į savo gamyklą, kad būtų už ką gyventi ir išlaikyti vaikus. Aš tuo metu likau su mylimais senukais. Kartais draugai pasiūlo papildomo darbelio. Pasisekė ir su profesija – vertėjui tas pats, kur jis yra, svarbu, kad Internetas būtų, o jis Donecke kol kas yra.
Kasdieniai šeimyniniai rūpesčiai neleido išeiti iš proto, per jėgą versdavo išeiti į lauką. O dar bent kartą per savaitę reikia aplankyti draugių namus įvairiuose miesto rajonuose – kur gėles palaistyti, kur radiatoriai prakiuro, kur duris išlaužė… Raktų ryšulys – dabar pats sunkiausias daiktas mano rankinėje. O kadaise, daugiau nei prieš metus, tai buvo kosmetinė...
Nepaisant tėvų, žmonių aplink, likusių tokių pačių vargšelių vienišių pažįstamų, mano dabartinė savijauta – vienišumas. Vienišumas uždaroje erdvėje. Ir kalbama ne tiek apie tas keturias sienas. Tiksliau, ne tik apie jas. Juk tik savo buto rėmuose aš ir jaučiuosi laisva. Viduje jo nėra karo, nėra mirties, nėra griuvėsių. Buto ribose atrodo, kad už lango vis tas pats šviesus, švelnus, pilnas perspektyvų ukrainietiškas Doneckas.
Labiausiai nepakenčiama – išorinė erdvė. Ypač suvokti, kad tai – realybė, ir tau joje reikia gyventi. Tos vėliavos, vėliavos, vėliavos… Žali „Uralai“ keliuose, „gynėjai“ gatvės kavinėse… Reklaminiai plakatai: „DLR – viskas tik prasideda“, „DLR. Pensija – tinkama“, „DLR – Donecko liaudis sprendžia“… Tie garso skelbimai parduotuvėse, nesibaigiantis televizijos srautas apie „mūsų jaunos respublikos“ pasiekimus… Aš stengiuosi vengti eilių – nuo viso šito chaoso sukasi galva: „Mus apšaudo Ukraina“, „Ir ką gi tie „vojakai“ (menkinantis karių pavadinimas) daro? Iš mūsų šaudo, paskui į mus gi ir grįžta“, „Porošenka nori, kad mes čia visi iš bado padvėstume“, „Ir kur gi žiūri Zacharčenka? Žemuogės liepą vėl 100 grivinų, agurkai – 25“, „Mes išlaisvinsime Mariupolį ir Slovjanską nuo šitų fašistų ir pradėsim gyventi kaip žmonės. Reikia tik pakentėti“, „Kentėti jau nebėra jėgų, pensijos priskaičiavo 1000 grivinų, o pienas po 20“, „Mūsų vaikinai mus saugo“, „Vos tik girtas kaip pėdas, kaip sykis su kamufliažu“…
Aš praktiškai nebendrauju su vietos pažįstamais. Jiems tokia pati depresija ir užsikirtusi būsena. Mes čia visi užsikirtę ties vienu: arba kaip viskas bus blogai, arba kaip viskas bus gerai. Bandžiau suvokti euforijos apimtus „viskasbusgerai“. Negaliu, nepavyksta netgi tylutėle šypsena pritarti pokalbio metu. Eilinį sykį girdėti telefonu iš kitų, kaip viskas blogai – taip pat nėra jėgų. Matyti tai, jausti savyje, dar ir klausytis to – jau nepakenčiama.
Ryšys su Ukraina – tai vaikų ir vyro telefono skambučiai. Ypač džiaugiuosi jais, siela džiaugiasi, o, padėjus ragelį, raudu… Aš negaliu jiems pasakyti, kaip čia jaučiuosi. Negaliu jų graudinti. Tačiau jie ir patys supranta, ką reiškia mano nesikeičiantis „pas mus viskas gerai“. Pasakoti man jiems nelabai yra ką – labiau klausinėju ir klausausi.
Dar viena bendravimo sritis – socialiniai tinklai. Daugeliui. Ypač tokiems vienišiams, kaip aš. Per metus tokio „bendravimo“ metus su išvažiavusiais draugais, artimaisiais, aš suvokiau, kad man paprasčiau yra rašyti, negu kalbėti ir klausyti. Aš paprasčiausiai nebemoku kalbėti ir klausytis. Man nėra su kuo palaikyti šių įgūdžių Donecke. Ir aš juos prarandu. Per metus Donecke aš nustojau bendrauti. Tai, tikriausiai, pats baisiausias mano asmeninis šio karo potyris.
Šiomis dienomis man skambino draugė iš Donecko – jau pusę metų gyvenanti Dnepropetrovske. Jos pažįstami važinėja į Donecką. Pirmasis klausimas – ką perduoti, ko pas jus nėra? Kaip paaiškinti, kad neturiu svarbiausio – jūsų, mano vyro, sūnaus ir dukrytės, mano pačių artimiausių draugų? Kaip paaiškinti, kad ši situacija išsekino mane visiškai? Kad aš beviltiškai išsunkta. Kad kiekviena pastarųjų metų diena yra tuščia. Kad aš egzistuoju, kaip augalas, ir padedu taip pat gyventi savo senukams. Kad šie metai, kurių metu aš galėjau tęsti karjeros kūrimą, poilsiauti su šeima, važiuoti kur nors su draugais per išeigines, paprasčiausiai išbraukta iš mano gyvenimo… O kiek tokių metų dar laukia? Kokia po to būsiu aš? Aš žinau kokia. Galutinai nebylė…
Prieš tris mėnesius paskambino dar viena pažįstama. Taip pat persikėlusi. Butas liko Putilovkoje, jį prižiūri kaimynė. Tačiau ir ta neišlaikė, išvažiavo. Mano rankinė pasunkėjo dar vienu raktų ryšuliu. Prieš tris mėnesius mano butų patikros grafikas pasipildė dar vienu rajonu. O mano gyvenimas – dar viena vieniša dūšia, dabar mūsų dvi. Po eilinių Putilovkos apšaudymų nuvažiavau aplankyti draugės buto (ačiū Dievui, jos namas išliko). Kelias į stotelę vedė greta privataus sektoriaus. Čia jau seniai niekas negyvena. Kartais šeimininkai arba tokie patys „raktininkai“ apsilanko pasižiūrėti, ar niekas nepažeista. Ne viskas išlieka. Prie vieno iš tokių „sužeistų“ namų išgirdau inkštimą. Užėjau per pusiau išgriautą tinklą… Po griuvėsių krūva buvo jis. Pilkas pūkuotas kamuoliukas. Kačiukas… Dabar aš turiu su kuo kalbėtis vienišame bute. Ir tais momentais aš iš tiesų jaučiuosi laiminga. Čia, šitame Donecke.
Ką reiškia – tu gyveni Donecke?
Štai jau daugiau nei metus Doneckas gyvena ypatingomis sąlygomis. Kare, „DLR“, blokadoje… Tačiau žmonės nepaisant to toliau gyvena ir prisitaiko prie naujos realybės.
Šiandien „Donecko gyventojas“ – tai ne verslininkas, ne valdininkas „Lexus“ mašinoje, ne oligarchas, ne šachtininkas, ne mokytojas… Apskritai čia nei profesija, nei socialinis statusas jau nebesvarbūs. Šiandien Donecko gyventojus jungia ir išskiria visiškai kitos, labai žemiškos smulkmenos.
Taigi, tu gyveni Donecke, jeigu jau seniai žinai, kokia tavo buto dalis yra pati saugiausia (pas kažką koridorius, pas kitus – vonia) ir kur išdėstytos pačios stipriausios, atraminės sienos. Tu žinai, kur yra artimiausia slėptuvė nuo bombų. Pakeliui į darbą atkreipi dėmesį į rodiklius „Slėptuvė“, kurie dažais išdažyti po visą miestą (lenteles paprasčiausiai galėtų nunešti sprogimo banga, o ryškūs dažai ant asfalto arba sienos po visą miestą – tai, ko reikia). Jeigu tau pasisekė, ir tavo namuose yra rūsys, tai jis jau seniai aprūpintas daiktais, leisiančiais ten praleisti mažiausiai parą (yra kėdės, gultai, vandens atsargos, žibintuvėliai ir netgi knygos). Bute visur išstatytos talpos su vandeniu, o sandėlyje – krūva žvakių, pirmojo būtinumo prekės, jeigu po artilerijos apšaudymų sutriktų vandens ar elektros tiekimas.
Tu – langų klijavimo specialistas. Ir ne kaip anksčiau, kad nepūstų vėjas. O kad sumažintum skeveldrų kiekį sprogimo metu. Stiklo vis tiek neišgelbėsi, o save apsaugoti klijuojant juostą palei rėmus ir, būtinai, sukryžiuotas juostas per centrą – visiškai realu. Jeigu nuo sviedinio skeveldros langas nežymiai nukentėjo, tu neskubi keisti stiklo paketo. Koks tikslas? Gali dar „atskristi“. O plyšiai ir dūžiai tame pačiame lange yra paprasčiausiai užklijuojami ta pačia lipnia juosta. Jeigu gyveni pakraštyje, tai tavo „langas“ – tai fanera arba paprasčiausiais polietilenas. Deja, čia jau keisti net ir visiškai išdaužtus stiklus prasmės nėra.
Na ir, aišku, „pavojaus lagaminas“ turi būti visada paruoštas...
Tu gyveni Donecke, jeigu:
– žodis „oro uostas“ tau asocijuojasi tik su karu ir baime. Ir jeigu netikėtai virš miesto praskrenda lėktuvas, tai vienareikšmiai kelia absoliučią paniką. Todėl, kad lėktuvas tavo suvokime (nesvarbu, kokie ten bebūtų atpažinimo ženklai) gali skirsti tik tam, kad bombarduotų;
– tu užmiršai, kaip važiuoja traukinys, juk nuo 2014-ųjų rugpjūčio geležinkelio stotis atsidūrė karo veiksmų zonoje;
– tavo leksikoje atsirado: ten – „Ukrainoje“, „didžiojoje žemėje“ ir čia – „dėėlere“. Pats baisiausias išbandymas iki pat 2015-ųjų birželio buvo gauti „popierinį“ leidimą važiuoti „į Ukrainą“. Dabar – išbūti nuo 10 valandų patikros punktuose, kelyje vidury laukų, kepinant saulei be elementarių sąlygų: nei tualetų, nei kioskų su vandeniu. Nesuspėjai per dieną (o pirmosios naujosios sistemos savaitės parodė, kad vienareikšmiai nesuspėsi) – nakvoji laukuose. Porą kartų susidūrus su šita sistema arba paprasčiausiai prisiklausius ten buvusiųjų pasakojimų, spjauni į viską ir sėdi mieste be prošvaisčių;
– miestu judėti lengva – mašinų mažai, jokio grūdimosi viešajame transporte. Nors Donecke išties daug žmonių (anot paskutinių duomenų, birželį – apie 750 tūkst. žmonių, išvažiavusių – viso 28 proc.), tačiau jie nepalieka savo rajonų be būtinybės. O būtina čia dabar jau nebedaug. Tiems, kurie turi darbą, pasisekė, nors tokių nedaug. Pensininkai, mamos su vaikais važinėja į to paties „Padėsim“ štabo punktus pagalbos arba į artimiausią „respublikos banko“ skyrių atsiimti pensiją ir socialines išmokas, taip pat į įvairias vietos institucijas dokumentų patvirtinimui ar jų užsakymui;
– taksi išsikviesti galima netgi kiaurai merkiant lietui – telefono linija visada laisva, per 8-10 minučių mašina garantuotai atvažiuos (jeigu tik tavo kelias nėra kraštiniuose rajonuose, kur baigiasi karo veiksmai – ten gali atsisakyti vežti netgi ugnies nutraukimo metu, paprasčiausiai po tokių rajonų taksistams dažnai tenka keisti ratus). O tu nepradėsi su vairuotojais kalbėtis apie politiką, todėl, kad esi tikras: jie dirba vidaus spec. tarnyboms. O ir šiaip, su nepažįstamais stengiesi tokių temų neliesti, esant būtinybei gali ištarti atsainų – „aš už taiką“.
– tavęs jau nešokiruoja du su puse karto didesnės negu „Ukrainoje“ kainos. Tu su tuo jau susitaikei ir priimi kaip duotybę. Tačiau jeigu kas nors iš pažįstamų važiuoja už fronto linijos, tuoj pat sudarai visą sąrašą – nuo pakelio kavos iki dantų pastos;
– tu jau seniai nebeperki kruopų, makaronų, konservų, augalinio sviesto ir panašiai. Šių produktų galima rasti humanitarinės pagalbos štabo „Padėsim“ rinkiniuose, kuriuos dalina kiekvieną mėnesį. Ir net jeigu pats nepatenki į tos pagalbos gavėjų sąrašus, tai tavo aplinkoje būtinai bus kas nors, kas pasidalins;
– tu pamiršai kas yra „prekybos tinklai“, akcijos, sezoniniai išpardavimai. Nors prekybos centrai dirba, šiandien juose daugiausiai prekiauja turgaus prekeiviai arba baigia išparduoti uždarytų „butikų“ nuomininkai. O ir tu pats daugiau nelepini savęs „sezono naujovėmis“. Pajamos sumažėjo kartais, ir drabužiams ar avalynei tu leidi santaupas tik tada, kai jie jau virto visiškai nenaudojamais;
– tavęs jau nestebina grietinės, pieno ar kečupo trūkumas didelėje maisto prekių parduotuvėje. Viskas priklauso nuo tiekimo iš Rusijos ir galimybės atsivežti žaliavos „iš Ukrainos“ vietos pieno gamyklai;
– parduotuvėje tu pirmu reikalu žiūri net ne į kainas, o į etiketes. Skalbimo milteliai „Jat“, „Aist“, „Bolšaja stirka“, „Maara“; indų plovikliai „Lazurit“, „Zoluška“; šampūnai „Liubava“, „Recepty babuški Agafiji“, „Russkoje pole“; augalinis aliejus „Kuban“, „Zateja“; sviestas „Kremliovskoje“, „Volgogradskoje“; pieno produktai „Vkusnotejevo“, „Kubanskaja burenka“. Tas pats ir su sultimis, alkoholiniais ir nealkoholiniais gėrimais. Didžioji dauguma prekių iš Rusijos, tačiau daug ir baltarusiškos produkcijos (ji patenka per sieną su Rusijos Federacija). Jų brangumas verčia žmones aktyviai keisti informacija socialiniuose tinkluose – kas ką bandė, kaip skonis, kaip skalbia;
– naujovė: sveriami skalbimo milteliai, pilstomas skystas muilas ir šampūnas. Iš Rusijos vežama buitinė chemija – „nelabai“. Todėl vietos smulkūs „verslininkai“ teisėtu ir nelabai būdais iš Ukrainos atveža kokybiškesnius miltelius, tačiau maišuose, sveriamus. Muilo ir šampūno tenka ateiti su savo tara;
– „sezono hitas“ – bivaliutinė sistema. Dabar pas tikrus doneckiečius piniginė tiesiogine prasme dukart storesnė, nes atlyginimus ir socialines išmokas pateikia dažniausiai Rusijos rubliais kursu 1 grivina – 2 rubliai. Beje, birželį dalis pensininkų pradėjo išmokas gauti doleriais. Jeigu taip ir toliau tęsis, teks įsigyti trečią piniginę.
Tačiau pati didžiausia, masiškiausia Donecko gyventojų baimė – tai net ne apšaudymai (jie dažniausiai vyksta pakraščiuose), o netekti Ukrainos paso! Todėl, kad tai – pražūtis. Donecke daugiausiai kuo padės, tai išduos pažymą, patvirtinančią tapatybę, tačiau su „DLR“ spaudu. Naują ir galiojantį dokumentą gauti įmanoma tik Ukrainos teritorijoje. Tačiau… be paso tu negalėsi kirsti patikros posto, o pažymą su „dvigalviu paukščiu“ Ukrainos patikros poste netgi nebandyk rodyti. Todėl visas miestas iškabinėtas skelbimais dėl pamestų dokumentų su prašymais juos grąžinti ir siūlymais atsilyginti.
Jau niekas nebevaikšto naktinėmis ar vakarėjančiomis gatvėmis po miestą: nuo 23 valandos įvesta komendanto valanda, tačiau visi stengiasi parsirasti namuose iki 21 valandos. Dėl tos pačios priežasties seniai jau niekas nekviečia į svečius draugų, daugiausia, ką sau leidžia, tai susitikti porai valandų dieną, ir vėl – „į narvą“.
Ir svarbiausia: tu susiduri su visu tuo kiekvieną dieną, ir nesiskundi, neinkšti, o kenti ir tikiesi, kad viskas kada nors pasibaigs… O tuo, kad tai kada nors baigsis, tu esi paprasčiausiai tikras.
