Vaiva Sapetkaitė
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai, išnalizavę ilgesnę nei 350 metų žaliavų rinkos istoriją, sugebėjo įrodymais pagrįsti populiarią (Prebischo-Singerio) teoriją, kad ilgesnėje perspektyvoje žaliavų eksportuotojai visada pralaimi, praneša Rusijos naujienų portalas newsru.com. Laikui bėgant santykinės žaliavos kainos (prekės kainos, išreikštos per kitas prekes) krinta ir galutinis produktas visada duos didesnę ekonominę naudą negu žaliavos.
Paprasta: tarptautinės prekybos sąlygomis žaliavų eksportuotojai pralaimi, nes importuojant iš išvežtų žaliavų kitose valstybėse pagamintus produktus tenka sumokėti kur kas daugiau. Tai aktualu tokioms valstybėms kaip Rusija, kur žaliavų eksportas yra vienas pagrindinių ekonomikos ramsčių.
Teigiama, kad pasaulyje vyksta lėti, tačiau nuolatiniai procesai, ir prekybos žaliavomis sąlygos nuolat po truputį prastėja, nes gamybos vystymasis ir su tuo susijusi technologinė pažanga pasiūlo vis mažiau sąnaudų reikalaujančių gamybinių sprendimų, atsiranda sintetiniai žaliavų pakaitalai. Visa tai rodo, kad kliovimasis žaliavomis vis mažiau garantuoja tvarias pajamas. Vis dėlto TVF tyrimas svarbesnis dėl kito dalyko: tyrėjai parodė, kad egzistuoja tam tikri ilgalaikiai ciklai, veikiantys visų išteklių kainas – energetinių, metalų, išaugintų maisto kultūrų produkcijos ir kitų, nes pakitus vienų resursų kainai, tai lemia ir kitų resursų pokyčius. Taip klostėsi visus pusketvirto šimto tirtų metų.
Ankstesni ekonominiai superciklai tęsėsi nuo 1870 m. iki 1913 m. ir nuo Antrojo pasaulinio karo iki maždaug 1970-ųjų, o dabartinis, kuriame esame, prasidėjo apie 2000-uosius. Taigi, nuo XX a. vidurio galima išskirti tris pasaulinius žaliavų paklausos bumus – apie 1950, 1973 ir 2003 metus. Visus juos nulėmė tai, kad valstybių ekonomika ėmė vystytis itin sparčiai ir reikėjo ypač daug išteklių didėjančiam poreikiui patenkinti.
Dažniausiai teigiama, kad dabartinį žaliavų kainų kilimą lemia monetarinė politika, pirmiausia nukreipta į vidaus vartojimo skatinimą, ir nenustojanti augti žaliavinių išteklių paklausa išsivysčiusiose industrinėse valstybėse. Esą kaip tik tai leido žaliavų kainoms greitai atsigauti po jų kritimo pasaulį sukrėtus ekonominei krizei. Vis dėlto dalis ekomistų šią nuomonę kritikuoja aiškindami, kad toks požiūris per daug supaprastintas, ir siūlo žiūrėti plačiau – juk šiuo laikotarpiu (prasidėjusiu apie 2000-uosius) pasaulis susiduria su ilgalaikio kainų kilimo ciklu. Jei jie teisūs, vadinasi, žaliavų eksportuotojai kol kas gali džiūgauti ir tikėtis didesnės naudos. Aišku, amžinai tai nesitęs, o kai šis ciklas baigsis, kainos kris ir nauda iš tarptautinės prekybos pradės krypti ne žaliavų eksportuotojų naudai.
Kada žaliavų kainos pradės kristi?
Žvelgiant į istorinę retrospektyvą, nuo XIX a. žaliavų kainos perėjo tris ilgalaikius ciklus ir dalį ketvirtojo kainų kilimo. Anot ekonomisto E. Dolano, dažniausiai iki dviejų dešimtmečių trunkantis kainų kilimo bumas (pusė ciklo) būna susietas su pasaulyje paspartėjusia industrializacija ir urbanizacija (tą pagrindžia ir 1890-ųjų JAV, ir 2000-ųjų Kinijos atvejai). Dėl to labai padidėja žaliavų paklausa ir jai patenkinti prireikia ne vienų metų, t. y. kol įgyvendinami reikalingi projektai. Šiame etape ryškiausiai ir pastebimas ilgalaikių ciklų kreivės kilimas į viršų. Pasiekus žaliavų kainų piką, jos neišvengiamai pradeda kristi.
Taigi, jei neatsiras kokių nors esminių naujovių, netrukus stebėsime krintančias pasaulines žaliavų kainas. Kadangi dabartinio pasaulio ekonomikos variklio – Kinijos – apsisukimai lėtėja ir nėra nieko, kas galėtų užimti jos vietą (nors kitose Rytų Azijos šalyse ekonomika sparčiai auga), ji su savimi nusitemps ir išteklių kainas. Tai taps didele bėda ne tik ekonomiškai silpnoms, nuo išteklių priklausomoms valstybėms (ypač Afrikos), kurių žaliavas aktyviai absorbuodavo Kinijos ekonomika, bet ir išsivysčiusių valstybių, tarp jų – svarbių Kinijos partnerių (pavyzdžiui, Australijos) ekonomikai.
Kada galima laukti kitos ciklų sandūros? Bent jau TVF ekspertai prognozuoja, kad dar iki 2018 metų žaliavų kainos turėtų sumažėti apie 11 procentų. Kolumbijos universiteto mokslinės darbuotojos Bilge Erten ir profesoriaus José Antonio Ocampo bendroje publikacijoje, rugpjūtį paskelbtoje leidinyje „Project Syndicate”, taip pat teigiama, kad kainų kilimas turi netrukus baigtis. Autoriai prognozuoja, jog dėl to pasaulinio BVP augimas patirs rimtų išbandymų (pastebėta, kad pasaulinės metalų ir žemės ūkio produkcijos kainos glaudžiai koreliuoja su pasaulinio BVP augimu, žaliavų kainos glaudžiai susijusios su infliacija, esama ir kitų ryšių). Be abejo, sunkiausia bus daugiausia išteklių gavyba ir eksportu besiverčiančioms besivystančioms šalims, joms teks atidėti planus pasivyti išsivysčiusio pasaulio valstybes. To ženklų jau matome – dalies išteklių kainos jau kuris laikas krinta. Pavyzdžiui, metalai jau porą metų pinga (2011 m. buvo fiksuotas jų kainų pikas), tas pats vyksta ir su maisto kainomis.
Svarbu pažymėti, kad skirtingų žaliavų kainas tiek ciklai, tiek pasikeitusios kitų išteklių kainos paveikia nevienodai. Sakykime, metalų kainos yra pačios imliausios ir itin veikiamos ciklų pokyčių, o tvirčiausiai gali jaustis energetinių išteklių, ypač naftos, eksportuotojai. Nafta apskritai yra išskirtinis išteklius, mažai pavaldus žaliavų kainų ciklams. Jos eksportuotojai šiuolaikiniame pasaulyje turi itin geras pozicijas. Beje, kaip ir tie, kurie sugeba diversifikuoti žaliavų eksportą ir plėtoti nuo išteklių nepriklausomus ekonomikos sektorius, taip įgydami daugiau galimybių sušvelninti kainų pokyčių smūgius. Mūsų kaimynė Rusija atitinka abi šias sąlygas, t. y. naftos eksportas yra svarbus jos ekonomikos ramstis, taip pat jos žaliavų eksportas gana diversifikuotas. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad pasauliui globalėjant didėja ir sinchronizacija tarp įvairių išteklių kainų pokyčių, tad stiprėjant šiam sąryšiui žaliavų eksportuotojų pažeidžiamumas taip pat auga.
Ciklus įmanoma pakoreguoti, bet ne pakeisti jų kryptį
Ciklo kreivės nusileidimas gali baigtis ir ekonomine krize, tad ne veltui mąstyta, ar įmanoma tokią situaciją pakeisti. B. Erten ir J. A. Ocampo savo darbe įrodinėja, kad ne. Jų tvirtinimu, pasaulyje neegzistuoja prielaidų, galinčių sukelti tokio masto įvykius, kurie sugebėtų padidinti pasaulinį išteklių poreikį tiek, kad apsuktų besileidžiančią kreivę.
Vis dėlto nors ciklų ir nėra įmanoma apsukti, jie nori nenori yra veikiami įvairių veiksnių. Tarkim, tam tikrų resursų pasiūlos sumažėjimas ar apskritai pasunkėjęs ar pabrangęs jų gavimas kelia arba palaiko aukštesnes kainas, kol padėtis rinkoje nesubalansuojama. Žaliavų kainos taip pat yra stipriai veikiamos įvairių didelių stichinių nelaimių, tokių kaip potvyniai, galinčių padaryti didžiulę žalą kai kurioms išteklių grupėms, pirmiausia – žemės ūkio produkcijai. Taip pat aktualus įvairių politinių įvykių ar karinių konfliktų kontekstas (nesenas Arabų pavasario pavyzdys). Savo korekcijas daro ir pasauliniai bei regioniniai verslo ciklai, investuotojų nuotaikos, žaliavų gavybos sąnaudų pokyčiai, alternatyvų atsiradimas ir begalė kitų veiksnių. Be to, kartais sudėtinga nustatyti, kuriame ciklo taške apskritai yra konkretaus ištekliaus kaina, nes tai gerokai koreguoja tobulėjančios gavybos technologijos, naujų telkinių ar alternatyvų atsiradimas ir kt.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nuo žaliavų eksporto itin priklausomoms valstybėms artėja sudėtingesnis etapas, kurio neigiamų padarinių stiprumas daug priklausys nuo eksportuojamų žaliavų specifikos, kitų ekonomikos sektorių išvystymo ir to, kaip artimai sutaps šalies eksportuojamų skirtingų išteklių imlumas ciklo kreivės pokyčiams (jei imlumas panašus ir visų žaliavų kainos ims kristi vienu metu, smūgis bus didesnis).
