Svarbiausia yra kūrybiškai pritaikyti tradicinio hierarchinio valdymo modelio ir naujosios viešosios vadybos stipriąsias puses. Neužmirštant to, kad tradiciniame hierarchiniame modelyje didžiausias dėmesys yra skiriamas procesui, o naujojoje viešojoje vadyboje – rezultatams ir tai, kad NVV - tai privataus sektoriaus metodų taikymas gerinant viešųjų organizacijų darbą. Aktualiausi naujoje viešojoje vadyboje yra kiekybinio efektyvumo rodikliai, tenkinantys klientus. Neverta atsisakyti atskirų pažangių naujosios viešosios vadybos elementų taikymo, kaip pvz. sugretinimo, vieno langelio metodo, prioritetinio planavimo, visuotinės kokybės vadybos ir kt. Tačiau kiekybiniai rodikliai neturi tapti vienintele alternatyva vertinant organizacijų darbą. Ypatingą dėmesį būtina skirti į pasaulį ateinančiam naujojo viešojo valdymo modeliui, kuris šiek tiek kitur sudėlioja valdymo ir administravimo akcentus, o būtent – į skaidrumą, atvirumą, pliuralizmą, dalyvavimą, demokratiją, socialinę kokybę, socialinį teisingumą, socialinę atsakomybę, korupcijos nebuvimą ir aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Naujajam viešajam valdymui svarbu ir procesas, ir rezultatai – jis nesivadovauja principu „tikslas pateisina priemones“, kuris buvo būdingas naujajai viešajai vadybai. Naujasis viešasis valdymas akcentuoja piliečių aktyvinimo ir įgalinimo problemas, tačiau neužmiršta ir klientų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis aktualumo. Partijų tikslai, ypač besiskelbiančių kairiosiomis, turi būti nukreipti visų keturių socialinės kokybės kvadranto dalių problemų sprendimui – socialinio-ekonominio saugumo, socialinės įterpties, socialinės sanglaudos ir įgalinimo stiprinimui.
Partijų tikslas būtų siekti, kad tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuje dominuotų organizacijos, kurios užtikrina asmeninę (personalinę) ir socialinę atsakomybę. Svarbu yra ne tik neformalizuoto jautraus požiūrio į savo organizacijos dirbančiuosius ir išorinę aplinką skatinimas privačiose organizacijose, bet ir viešosiose organizacijose, nes pirmiausia viešosios organizacijos dėl pačio viešųjų gėrybių ir viešųjų paslaugų teikimo pobūdžio turi būti pavyzdys privačioms organizacijoms. Tačiau taip pat aktualu yra formalizuotos socialinės atsakomybės skatinimas. Pirmas žingsnis pereinant prie socialinės atsakomybės klausimų turi būti asmeninės (personalinės) atsakomybės sustiprinimo klausimas. Būtina siekti lemiamo lūžio stiprinant asmeninę (personalinę) atsakomybę viešajame sektoriuje, nes šandien juo aukštesnes pareigas užima vadovai, juo jų asmeninės atsakomybės klausimai yra labiau neapibrėžti. Tas pats pasakytina ir apie socialinę atsakomybę. Pagal tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) 2010 m. lapkričio 1 dienos išleistus socialinės atsakomybės standartus ISO 26000: 2010 “Socialinės atsakomybės gairės“ viešosios organizacijos nėra sertifikuojamos dėl tos pačios asmeninės atsakomybės nenustatymo priežasties. Tokiu atveju organizacijų socialinės atsakomybės gairės tampa gairių, rekomendacijų, bet ne reikalavimų standartu viešosioms organizacijoms. Tuo jos skiriasi nuo labiau privačiame sektoriuje taikomų vadybos standartų (ISO 9001, ISO 14001, OHSAS 18001, SA 8000) - tik kai kurie iš šių standartų taikomi viešajame sektoriuje. Privačių organizacijų viduje SA 8000 – etiškos darbdavystės standartas, pagal kurį yra sertifikuojama, turi kur kas didesnę įtaką negu rekomendacinio pobūdžio ISO 26000 – „Socialinės atsakomybės gairės“.
Naujasis viešasis valdymas su savo asmeninės ir socialinės atsakomybės tikslais yra tiesiog būtinas norint išgyvendinti įsisenėjusias viešojo sektoriaus piktžaizdes, kurios trukdo tiek organizacijų viduje, tiek ir jų išorėje siekti socialinės atsakomybės, tausoti darbuotojus ir aplinką. Kaip galime kalbėti apie globalią socialinę atsakomybę, jeigu dažnoje viešojoje organizacijoje nesiskaitoma su savo darbuotojais, kurie patys ir turėtų „nešti socialinę atsakomybę“ išorėn ir būti pavyzdžiu privačioms organizacijoms?
Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius Arvydas Guogis
