Rusijos didelės lazdos jėga yra akivaizdi, bet Maskva pamiršo apie „minkštų“ derybų meną
Per tas dienas, kurios praėjo nuo karo tarp Rusijos ir Gruzijos pradžios, mes išgirdome daug apie tai, kaip pasikeitė mūsų pasaulis. Mums sako, kad Kremlius ir vėl sustiprėjo, tapo ryžtingas ir kad tarp Maskvos ir Vašingtono kyla nauja strateginė priešprieša – net naujas Šaltasis karas.
Tačiau abejotinas yra tokių teiginių ir įžvalgų naujumas. Karinės Rusijos galios, kuri remiasi jos pasenusia, bet vis tik didžiule kariuomene ir branduoliniu arsenalu, niekas ir niekada rimtai neginčijo. Jos ekonominė galia irgi yra akivaizdi jau keletą pastarųjų metų. Tuo tarpu konfrontacijos tikimybė buvo didelė dar iki Vladimiro Putino 2007 m. vasario mėnesį Miunchene pasakytos kalbos prieš JAV hegemoniją. Pamenate, kaip Rusija 1999 m. rėmė socialistinės partijos lyderį Slobodaną Miloševičių Kosovo kampanijos metu? Tuomet niekas Vakaruose apie Putiną dar nieko negirdėjo.
Tačiau yra mažiausiai trys dabartinės krizės Gruzijoje, kada Rusijos karinės pajėgos, tankai ir aviacija, prisidengdami genocidu, kuris yra toks pat tikroviškas, kaip masinio naikinimo ginklai Irake, sutrynė į miltus savo įkyrų pietinį kaimyną, užėmė strategiškai reikšmingus jo miestus, o po to pradėjo labai lėtai atsitraukti, palikdami Gruzijos armiją sudraskytą į skutelius, pamokos.
Pirma, mes pamatėme, kad Rusija praktiškai nepasikeitė, atėjus į valdžią naujam prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Buvęs prezidentas Vladimiras Putinas vadovauja šaliai kaip ir ankščiau, tik sėdėdamas Ministro Pirmininko kėdėje. Subtilumas ir minkštumas – tai, ko Vakarai tikėjosi iš Medvedevo – taip ir nepasireiškė. Šalies viduje ir užsienyje Kremlius toliau veikia dideliais kumščiais geležinėse pirštinėse, remdamasis savo klaidinančia propaganda ir nejausdamas jokios atsakomybės prieš valstybę ir tarptautinę bendruomenę.
Antra, mes sužinojome apie Rusijos nekarinių užsienio politikos instrumentų trūkumus. Rusijos didelės lazdos jėga yra akivaizdi, bet Maskva pamiršo apie minkštų derybų meną. Šiuo atveju ji, žinoma, yra labai panaši į savo Amerikos partnerius, kurie pastaraisiais metais vietoje veiklios diplomatijos naudoja karinę galią. Tačiau jeigu nauji Vašingtono šeimininkai tam, kad atstatytų sudegintus tiltus, gali remtis gerų santykių su sąjungininkais dešimtmečiais, tai Maskvos paveldas yra toli gražu ne toks palankus.
Kita vertus, tie, kas nerimauja dėl karingai nusiteikusio Kremliaus grėsmės, neturi vertinti santykinio Maskvos silpnumo kaip geros žinios. Rusija daug ką suvokia kaip grėsmę savo nacionaliniams interesams, įskaitant ir tolimesnę NATO bei ES plėtrą, JAV PRGS elementų dislokavimą Centrinėje Europoje bei aktyvią kovą su Kinija ir Amerika dėl įtakos Centrinėje Azijoje. Maskvos nesugebėjimas pasiekti savo tikslų įtikinimo būdu gali paskatinti ją griebtis karinės jėgos argumento.
Pagaliau, tapo aišku, kokia plati ir gili yra ideologinė bedugnė, skirianti Rusiją ir Vakarus. Tai ne tik vertybinis skirtumas, kadangi Vakarų valstybės irgi sugeba elgtis ciniškai ir veidmainiškai. Tai Maskvos abejingumas tam, kaip yra vertinami jos veiksmai. Tai yra šiek tiek daugiau negu perdėtas pasitikėjimas savimi. Kremlius visiškai kitaip supranta mūsų pasaulio veikimo mechanizmą, remdamasis kraštutinio realizmo politikoje principais, pagal kuriuos tarptautiniai santykiai yra nulinės sumos žaidimas. Lakantis tokio požiūrio, pasitikėjimas – nieko verta prekė, kompromisas neturi pridėtinės vertės, o premija skiriama už karines pergales.
Tokiu atveju, naujas atšalimas skiriasi nuo Šaltojo karo, kadangi Maskva šiandien nesiekia primesti pasauliui savo valdymo sistemos. Vietoj to ji mano, kad tai, kas yra gera Europai ir Amerikai, nuo pat pradžių ir neišvengiamai yra bloga Rusijai. Ji jaučia būtinybę priešintis ir kenkti pasitaikius bet kokiai geresnei progai.
Nors yra didelė pagunda pademonstruoti Maskvai Vakarų jėgą ir solidarumą, neapgalvotas šuolis konfrontacijos link yra ne pati geriausia idėja. Nors Vakarai privalo ginti savo vertybes ir interesus, Amerikos ir Europos lyderiai gali ir turi parodyti, kad partnerystė yra labiau naudinga nei nauja priešprieša. Tuo metu, kai pasaulis sunkiai kovoja su klimato kaita, terorizmu, skurdu ir migracija, naujos ginklavimosi varžybos ir konkurencija dėl įtakos sferų būtų labai neproduktyvios.
Tai, ką Vakarai vertina kaip Maskvos išpuikimą, iš tikrųjų yra jos gilus įsitikinimas, kad Vakarų valstybės žiūri į pasaulį lygiai taip pat, kaip ji, ir veikia atitinkamai. Rusijos pažeminimas praeitą dešimtmetį suvokiamas kaip tokio pobūdžio vertinimų patvirtinimas. Bušo avantiūra Irake – dar vienas įrodymas. Tik principinis ir šaltakraujiškas nepakantumas tokiam elgesiui iš Vakarų šalių pusės, pirmiausia iš jų vadovų pusės, priverstų Rusiją pakeisti savo nuomonę.
Parengta pagal "Forbes"
