2012 m. sausio 20 d. įvyko rašinių konkurso „Mano šeima“ laimėtojų apdovanojimai. Spalio 25-ąją Lietuvos Konstitucijos dienos proga svetainė mususeima.lt paskelbė rašinių konkursą tema „Mano šeima. Kokios mintys kyla perskaičius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį?“. Visą mėnesį vykęs konkursas buvo skirtas vyresniųjų klasių moksleiviams kviečiant pasigilinti į LR Konstitucijos straipsnį, kalbantį apie šeimą.
Konkurso organizatoriai sulaukė 132 moksleivių rašinių iš visos Lietuvos. Konkurse aktyviai dalyvavo ir miestų ir kaimo vietovių mokyklų moksleiviai. Daugiau rašinių atsiuntė mergaitės ir jaunesnių klasių moksleiviai, tad nekeista, kad ir tris konkurso prizines vietas užėmė dešimtokai, iš kurių – vienas berniukas ir dvi mergaitės.
Pagrindiniai konkurso prizai – trys skaitmeniniai fotoaparatai – atiteks Vilniaus Trakų Vokės vidurinės mokyklos mokinei Laurai Bruklytei, laimėjusiai pirmąją vietą, Klaipėdos rajono Ketvergių pagrindinės mokyklos mokinei Jovitai Filatovaitei, laimėjusiai antrąją vietą, ir „Saulės“ privačios gimnazijos mokiniui Narūnui Kapočiui, kuris laimėjo trečiąją vietą. Visų laimėjusių moksleivių sąrašą galima rasti svetainėje mususeima.lt.
Dar šešiems moksleiviams išskirtiems už originalumą, literatūriškumą, autentiškumą, kūrybiškumą, pagrįstumą ir problemiškumą atiteko papildomi konkurso prizai – knygyno dovanų čekiai.
Vertinimo komisija, vadovaujama Zitos Nauckūnaitės, teigė sulaukusi labai gražių ir asmeniškų rašinių. Tema leido moksleiviams atskleisti savo mintis apie labai svarbų jų gyvenime dalyką – šeimą. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie analizavo 38-ąjį Konstitucijos straipsnį įsigilindami į kiekvieną sakinį. Organizatorių nuomone, tai labai svarbu, nes daugelis mokinių net pabaigę vidurinę mokyklą šio Konstitucijos straipsnio nežino ir nebūna skaitę.
Kviečiame skaityti keletą įdomesnių ištraukų iš moksleivių rašinių.
Ištrauka iš I-osios vietos laimėtojos Lauros Bruklytės rašinio „Visi nori dorų ir sąžiningų vaikų. Bet ar užtenka tik norėti?“
„38 Konstitucijos straipsnis kuria pareigingos, mylinčios ir valstybės saugomos bei globojamos šeimos vaizdą. Tačiau tiesa ta, kad tik nuo šeimos narių moralės ir meilės vienas kitam priklauso, ar jie atitiks valstybės norimą ir raginamą idealą. Juk valdžia negali stebėti kiekvieno ir žinoti, ar jis rūpinasi savo vaikais, ar juos myli, palaiko ir stengiasi įdiegti doro visuomenės nario savybes. Kiek yra šeimų, kuriose vaikai jaučiasi vieniši, nesuprasti, gal net nemylimi, nors atrodo, kad šeima yra tiesiog puiki. O ką tėvai daro ne taip? Juk, rodos, suteikia vaikui ir stogą virš galvos, namuose netrūksta maisto, išleidžia į mokyklą, skiria pinigų ne tik būtiniems dalykams, bet ir pramogoms. Tačiau ar to užtenka? Nuo šio klausimo ir prasideda tik šeimos nariams žinomos mįslės, kurių svetimi žmonės negali žinoti. Ar vaikui užtenka viso to, jei tėtis, vėlai vakare grįžęs iš darbo, pavalgo vakarienę, paklausia, kaip mokslai, ir iki tamsios nakties prasmenga fotely įsmeigęs akis į televizoriaus ekraną. Jei mama, paruošusi vakarienę, eina į kitą kambary netarusi nė žodžio, ten praleidžia visą vakarą skaitydama knygą ar telefonu plepėdama su draugėmis. Kas, jei tėvai nieko nežino apie savo vaikus ir net neklausinėja, apsimesdami, kad jų vaikai ir taip labai protingi ir geri, kad turėtų didelių bėdų ar, o siaube, jų patys pridarytų. Juk jų šeima nėra asociali, kad vaikai pridarytų gėdos jais taip besirūpinantiems tėvams.
O juk dauguma Lietuvos šeimų būtent tokios. Kaip tada galima kalbėti apie dorų žmonių, ištikimų piliečių auklėjimą? Kaip tėvai gali auklėti, gerai net nepažinodami savo vaikų? Ir kaip vaikai gali būti auklėjami, nelaikydami savo tėvų ne tik gimdytojais, aprūpinančiais jį, bet ir draugais, kuriais gali pasitikėti, kreiptis į juos ir laukti užtarimo ir paguodos, nesvarbu, kas atsitiktų ar kaip jie pasielgtų?
<...>
Tėvai nuo mažų dienų teigia vaikui visuomenės sukurtas doro žmogaus taisykles: ,,Nemeluok, nevok, gerbk vyresniuosius, klausyk tėvų ir mokytojų, nesityčiok ir nesijuok iš kitų nelaimių.“ Mažasis linksi galva ir vaidina, kad jam aišku, kad jis to tikrai nedarys. Ir tada atsisuka į tėvus. ,,Nemeluok“- sako mama, bet paskambinus jos nekenčiamai viršininkei, apie kurią visa šeima žino daugiau nei apie savo draugus, pradeda juoktis, šypsotis ir vaidinti, kad šią akimirką ji nesugalvotų nieko maloniau nei pasišnekučiuoti su ja. ,,Gerbk vyresniuosius“, - sutartinai kartoja abu, bet nepadeda lėtai krypuojančiai senutei, velkančiai kelis maišus, o tik varto akimis ir kramto lūpas, norėdami greičiau ją aplenkti. ,,Būk geranoriškas, nesidžiauk kito bėda“, - moko mus tėvai nutaisę tyrą rimtą veidą. Tačiau per televiziją išgirdę apie Lietuvos turtingųjų bėdas ar bankrotą, patenkinti šypteli sau į ūsą. Tai štai kas yra dorovingo lietuvio auklėjimas.
Auklėjimas nėra vien kalbos, ką daryt, o ką ne, kas galima, kas ne. Jei tėvai man viena sako, tačiau vos nusisukę daro atvirkščiai, ir pati nebejaučiu kaltės taip elgdamasi. Net ir žinodama, kad tai- blogas poelgis. Ei, juk mano tėvai man autoritetas. Jei jie taip elgiasi ir vis dar yra laikomi gerais žmonėmis, kodėl aš negaliu? Jei kiti taip elgiasi, kodėl būtent aš turiu būti geroji mergaitė, pirmiausia galvojanti ne apie naudą sau, o apie etiškumo ir doros principus. Galime sakyti ką norime, bet mus formuoja ne tėvų žodžiai, o jų elgesys. Giriuosi, kad mano veiksmai ir sprendimai priklauso tik nuo manęs, tačiau tiesa ta, jog iškilus bėdai mintyse šmėsteli būtent tėvai. Vis tiek galvoju, ką vienoje ar kitoje situacijoje darytų mano tėtis, nuolat kartojantis, kad nereikia bijoti nieko, nekreipti dėmesio kas ką apie tave sako ar mano, ir ką sakytų mama, aplinkinių laikoma draugišku, mielu ir vertu pasitikėjimo žmogumi.
<...>
Auklėjimas priklauso nuo tėvų būdo, jų pačių turimų vertybių, norų ir principų. Auklėjant neapgausi vaiko, viena sakant, kitą darant. Vaikai per protingi, kad elgtųsi taip, kaip liepia tėvai, neatsižvelgdami į nieką daugiau, ir per jauni bei naivūs, kad patys atskirtų, kas yra gerai, o kas ne. Auklėjimui neužtenka vien ilgų pamokslų, piktų žvilgsnių ar atimtų kišenpinigių. Zigas Ziglaras yra pasakęs: ,,Jei tėvai nori, kad jų vaikai skraidytų aukštai, jie patys turi elgtis kaip ereliai“.
Ištrauka iš Rusandos Žiogaitės (11 kl.) rašinio apdovanoto už kūrybiškumą „Mano šeima. Kokios mintys kyla perskaičius 38-jį Konstitucijos straipsnį?“
<...>
Paskendusi mintyse neišgirdau, kaip parėjo mama. Ji švelniai, kad neišgąsdintų, palietė mano petį. Pamačiusi mano rankose savo vestuvių nuotraukų albumą, paėmė jį, nes seniai buvo varčiusi. Išsakiau mamai savo nuomonę apie santuoką, kokia ideali ji man atrodo. Karštai aiškinau, kad niekaip nesuprantu, kodėl jaunimas taip vengia kurti šeimą. Juk anksčiau tuoktis buvo prievolė ir net tėvai parinkdavo, už ko tekėti arba ką vesti, o dabar, kai yra pasirinkimo laisvė, vis mažiau kas nori susituokti. Mama man paaiškino, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Ji sutiko, kad vestuvių ceremonija iš tiesų labai graži. Šypsodamasi prisiminė, kad savo vestuvių dieną jautėsi nepaprastai laiminga, bet taip pat pridūrė, kad santuoka iš tiesų labai atsakingas žingsnis, kurį jaunam žmogui sunku ryžtis žengti. Du svetimi žmonės privalo sudaryti sąjungą. Tai sudėtinga, nes dažnai išsiskiria nuomonės, požiūris į tam tikrus dalykus. Mama pasakojo, kad iš pradžių naiviai su tėčiu manė, jog lengvai išlaikys stiprius santykius, bet po vestuvių, užgriuvus rutinai, meilę reikėjo labai saugoti. Pirmaisiais santuokos metais buvo daugybė pykčių ir net akimirkų, kai tėvai nenorėjo vienas kito matyti. Mamą po vestuvių dažnai apimdavo nusivylimas, ji kartais manydavo, kad paskubėjo tuoktis, kad dar galėjo pasimėgauti nerūpestingomis jaunystės dienomis. Taip pat ji nuolat kaltino save dėl nesutarimų su tėčiu ir bijojo, kad neišsaugos judviejų tvirtų santykių. Mama teigė, kad santuokoje negalima galvoti vien apie save. Nebegyveni vien dėl savęs, turi rūpintis ne vien savimi, bet ir savo jauna šeima. Su savo vyru turi pamažu statyti savo šeimos tvirtovę. Kad ji išliktų stipri, plytą ant plytos reikia dėti labai atsakingai. Susituokus menkiausios smulkmenos, pavyzdžiui, ne vietoje padėti nešvarūs drabužiai ar pamiršti sumokėti mokesčiai, dažnai virsdavo didelių kivirčų priežastimi, o labiausiai kišdavo koją nuolatinis pinigų stygius. Reikėjo išmokti turimas lėšas tinkamai paskirstyti. Tačiau dabar, po daugiau kaip dvidešimties santuokoje nugyventų metų, ji sakė, kad su mano tėčiu labai džiaugiasi atlaikę sunkias akimirkas ir didžiuojasi išsaugoję šeimą. Mama įsitikinusi, kad jei būtų tik gyvenusi su juo, bet ne ištekėjusi, dabar jie kartu nebebūtų, nes būtų nusprendę išsiskirti po pirmo rimto kivirčo. Vėliau, aišku, būtų gailėjusis, kad išsižadėjo mylimo žmogaus dėl baimės nepakelti užgriuvusių rūpesčių. Dabar ji suvokia sunkiomis valandomis prisiėmusi atsakomybę, nepasirinkusi lengviausio kelio problemoms pašalinti ir jaučiasi stipri su vyru perėjusi šį gyvenimo etapą. Beje, ji vis pabrėžė, kad santuoka yra sunkus dviejų žmonių darbas. Užtat koks malonumas suvokti, kad pastangos nenuėjo veltui!.. <...>
Norėčiau, kad apie santuokos reikšmę, gyvenimo šeimoje privalumus būtų daugiau, drąsiau ir įtaigiau kalbama kaip apie vertybę. Nesijaučiu senamadė, bet vis dėlto manau, kad prasmingo žmogaus gyvenimo pagrindas yra santuoka sukurta šeima. Kyla noras „perrašyti“ Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir globodamos šeimą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir <...> meilę. Šeima yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.
Ištrauka iš Karolinos Šiaulytės (12 kl.) rašinio apdovanoto už literatūriškumą „Mano šeima“
<...> Žodžiai, perteikiantys tradicinės šeimos sampratą, šiandien yra linkę atsiskirti nuo realybės. Galbūt iš tiesų šeima yra prie šių dienų „nebeprisikabinanti“ sąvoka? Kam gi ji reikalinga, jeigu mes esame jauni, laisvamaniai, veržlūs ir siekiantys karjeros? Šitaip kalba dauguma, bet, laimei, egzistuoja ir toji mažuma, pasisakanti už tradicinę šeimą. Kol dar yra jai atsidavusių žmonių, sudarančių valstybės pamatą, tol neturime teisės kalbėti apie masinę moralės degradaciją. <...>
Augu aštuonių vaikų šeimoje. Žinau, kad iš karto turiu apsišarvuoti atsakymais į klausimus, paprastai pabyrančius po šito fakto pasakymo. Ar aš juokauju? Ne, kalbu labai rimtai. Tada... Tavo šeima yra asociali? Irgi „prašovėte“. Turiu mylinčius, atsidavusius tėvus, esu aprengta, pavalgiusi, apkeliavusi kone visą Europą. Tai gal esame ne vieno kraujo vaikai? Na, esame visi tų pačių tėvų, jau dvidešimt metų gyvenančių santuokoje, atžalos. Natūralu, kad kiekvienam šeimos nariui tenka susidurti su tokio pobūdžio klausimų liūnu, o kartais gal ir pašaipos susilaukti. Natūralu, nes paprastai neįtikėtina, kad šiais moralės žemiau bambos, šiais „sunkiais“ laikais dar yra tokių didelių šeimų, kantrybe apsišarvavusių ir mylinčių tėvų. Paklausus, kas yra esminė priežastis, paskatinusi susilaukti aštuoniukės, tėvai šypteli ir sako, kad visa tai įvyko neplanuotai, bet jie dėl to nė per nago juodymą nesigaili, nes jaučiasi įvykdę Dievo valią, kuris mėgsta papokštauti, griaudamas net ir pačius didžiausius planus. Vis dėlto, daug juoko suteikia ir žmonių nesupratingumą įkūnija pasakymas, kad „gimdo daug vaikų dėl pašalpų“, kai tuo tarpu už vieną vaiką iš valstybės tėvai gauna taip pat, kaip ir kitos šeimos. Meldžiame Dievą, kad šis padėtų „sudurti galą su galu“ ir gauname su kaupu, nes Jį mylintiems visa išeina į gera.
Nors mano abu tėvai yra dirbantys, tačiau drįsčiau sakyti, kad pats didžiausias jųdviejų pašaukimas yra būti nuostabiais tėvais. Net aš, būdama jų dukra, neįstengiu suvokti, kaip yra įmanoma taip gebėti save išpildyti per vaikus, atlikti buities darbus ir dar užsiimti su mažiausiais, kai net aš, būdama aštuoniolikos metų, skundžiuosi laiko nepritekliumi. <...> Kartais imu gailėtis mamos, kai visas aštuonetas kalba vienu metu apie visiškai skirtingus dalykus, tikėdamiesi individualaus atsako, ir nė vienas nelieka nuskriaustas. Akimirkomis, kai mama užsimena, jog nesugebėtų būti „supermama“, pajuntu savo fantazijos ribotumą, nes net ji nesugeba pagimdyti geresnės mamos modelio už manąją. Mama su mažyliais reguliariai lankosi bibliotekoje, nusiveža į kino teatrą ar namie suorganizuoja vietinės reikšmės spektaklį. Iš darbo grįžęs tėtis, kiekvieną vakarą subtiliu humoro jausmu pakelia šeimos ūpą, konstruoja su vaikais „LEGO“, o savaitgaliais šeimos vyriškius moko žvejybos ar vairavimo ypatumų. Vakarais mūsų šeima susiburia bendrai maldai, sekmadieniais dalyvauja šventose Mišiose, o per šventas Kalėdas kartu išpakuoja vos po eglute telpančias (vaikų džiaugsmui) dovanėles. Nors mama teigia, kad jai patinka rūpintis vaikais, nes šie jos visų svajonių išsipildymas, tačiau neneigia, jog yra būtinai kartais laiko skirti sau, nes tėvų tobulėjimas daro įtaką vaikų augimui. Visiems iškyla klausimas dėl laiko pakankamumo, kai vos vieną vaiką auginanti šeima skundžiasi jo trūkumu. Didelėje šeimoje vaikai žaidžia, užsiima vieni su kitais, todėl nereikalauja pernelyg didelio dėmesio iš tėvų. Taigi, mano tėvai, manau, yra tinkamas šeimos modelis ir autoritetas ne tik mums – jų vaikams. Neabejoju, kad dauguma vaikų lygiai taip pat galvoja apie savo tėvus, ir duok Dieve, kad taip būtų visada, nes tik tokiu atveju galima kalbėti apie vaikų pagarbos tėvam egzistavimą visuomenėje.
