Košmaras? „Maistas. Sapnuoju, kad persivalgau: varžybos, stoviu ir esu stora. Būna tokių sapnų. Žinau, kad šį sapną prieš varžybas sapnuoju ne aš viena. Varžybų dieną matyti save storą – pats didžiausias košmaras“, - šypsosi R. Marcinkutė. Pasak sportininkės, sapne suvoki, kad ruošeisi varžyboms, kankinaisi, dietos laikeisi, o varžybų dieną kyla tik vienas sakinys: „Jėzau, juk viską dariau teisingai. Kodėl aš taip atrodau“.
Kai nevyksta pasiruošimas varžyboms R. Marcinkutė prisipažino varžybų nesapnuojanti. „Apie maistą irgi nieko nesapnuoju. Nemiga taip pat nekankina. Neretai prieš varžybas yra sunku užmigti. Tai yra keistas jausmas: jautiesi be galo pavargęs, bet ir užmigti negali. Daug kartų tenka prabusti pasirodymo išvakarėse. Bet ir po varžybų man yra tas pats, - pasakojo R. Marcinkutė. – Jeigu užimu gerą vietą būnu „so excited“.
„Žinoma, kad maistas realybėje yra geresnis. Prieš šias varžybas maisto nesapnuoju, tiesiog krentu ir miegu, nepamenu sapnų“, - juokėsi R. Marcinkutė, kuri sakė dažniau sapnuojanti sportines nesėkmės, o ne pergales.
Pats įsimintiniausias sportininkės sapnas yra susijęs su dailiuoju čiuožimu. „Daug metų čiuožiau. Didžiausias košmaras yra iki šiol – aš atvažiuoju į čiuožimo varžybas ir ruošiuosi lipti ant ledo. Sapnuoju, kad turiu dėtis pačiūžas, turiu čiuožti. Šį sapną sapnuoju iki šiol. Nežinau kodėl. Tiesiog paauglystėje man buvo kalama į galvą, kad Renata gali, ji yra techniška. Tačiau jeigu čiuoždama susijaudindavau nieko nesigaudavo. Būdavau aukštumoje per treniruotes, bet galėjau „susivolioti“ per varžybas. Todėl Fiuneso varžybos man yra super, čia man nereikia šokinėti, daryti suktukų“, - pasakojo R. Marcinkutė.
Primename, kad šeštadienį bus trečias kartas, kai sportininkė bandys užlipti ant aukščiausios „Arnold Classic Europe“ pakilos laiptelio. 2012 metais ji buvo trečia, prieš metus – antra.
