Praeitoje straipsnių ciklo dalyje aprašėme kaip iš tiesų gyvena milijonieriai, įtikinome, kad valia turi būti ugdoma visada, o taip pat pabrėžėme dar keletą nepaprastai svarbių dalykų, kurie neatsiejami nuo sėkmingo gyvenimo — išsilavinimą ir planavimą.
Šioje dalyje padarysime išvadą, jog reikia būti praktišku svajotoju. Taip pat, aprašysime susitelkimo svarbą ir pateiksime gerų pavyzdžių. Galiausiai, aprašysime „pakankamai gerai“ prakeiksmą, kuris užmigdo ant laurų net didžiausius lyderius.
Svajotojai lieka už durų
Daugelis žmonių laikosi niekingos tendencijos laukti itin palankių aplinkybių, idant pultų į gyvenimo mūšį. Kai kurie žmonės stabteli, kad sulauktų geresnės progos, nors iš tikrųjų galimybės ilgus metus bando prisibelsti į jų tuščią makaulę.
Kartais nutinka taip, kad vos naujas išradimas pasiekia visuomenę, atsiranda keletas žmonių, tvirtinančių, jog tai sugalvojo pirmi, daugeliu atvejų net sugeba tai įrodyti. Kol jie sėdėjo ir svajojo ar bandė įrenginį patobulinti, kitas parodė iniciatyvą ir ėmėsi veikti. Telegrafas, telefonas, siuvamoji mašina, oriniai stabdžiai, žoliapjovė, radijas ir spausdinimo mašina — tai tik keli tokie daiktai.
Net ir nuostabiausia idėja yra bevertė, jei ji nepanaudojama praktiškai. Valstybė apdovanoja tą, kuris pirmas idėją užpatentuoja ir panaudoja ją praktiškai — pasaulis seka paskui. Taigi svajotojai visada lieka už durų.
Susitelkimo svarba
Tikra valios stiprybė visada padeda susitelkti. Niekada nepamiršiu savo vizito pas prezidentą Linkolną. Nuvykau prašyti jo, kad pasigailėtų vieno mano kareivio, nuteisto myriop.
Eidamas link jo kabineto jaučiau didesnę baimę nei tada, kai aplink mus sproginėjo bombos. Galiausiai sukaupiau drąsą ir pasibeldžiau į duris. Balsas iš vidaus sušuko: „Įeik vidun ir sėskis!“
Man žengiant į vidų, už stalo sėdintis vyras nepakėlė galvos, nes dirbo su dokumentais. Atsisėdau ant kėdės krašto ir visa širdimi troškau būti ne čia, o mūšio lauke. Jis pažvelgė į mane tik tada, kai baigė tvarkyti popierius. „Esu labai užsiėmęs žmogus, turiu tik kelias laisvas minutes. Kuo trumpiau išdėstyk, ko nori.“
Vos tik paminėjus bylą, jis tarė: „Jau girdėjau apie šį reikalą, daugiau nereikia nieko sakyti. Galite eiti į viešbutį ir būti ramus, prezidentas tikrai nepasirašė įsakymo sušaudyti dvidešimties metų nesulaukusį vaikiną ir niekada to nepadarys. Galite pranešti jo motinai.“
Tada, po trumpo pokalbio, jis paėmė kitą šūsnį popierių ir griežtai tarė: „Labas rytas!“ Linkolnas, vienas didžiausių šio pasaulio žmonių, už sėkmę buvo skolingas vienai taisyklei: kad ir ką darė, į tai sutelkdavo visą dėmesį ir tuo rūpindavosi tol, kol atlikdavo darbą. Kaip tik tokia savybė visame pasaulyje žmones padaro didžius.
„Pakankamai gerai“ prakeiksmas
Daugybė žmonių lieka patenkinti, jeigu darbą atliko „pakankamai gerai“. Tai fatališkas nusiraminimas. „Pakankamai gerai“ prakeikia sielas. „Pakankamai gerai“ žudo verslą. “„Pakankamai gerai“ sunaikina tautas. Jeigu potencialiai įmanoma kažką padaryti tobulai, vienintelis dalykas, kuris yra „pakankamai gerai“, yra tobulybė.
Masačusetso gubernatorius Talbotas pasiekė aukštą postą todėl, kad generolas Sviftas, teikdamas jo nominaciją, susirinkime pranešė: „Šios valstijos gubernatoriumi nominuoja žmogų, kuris būdamas ūkininko padėjėju jaunystėje žemę purendavo iki vagos galo! Jis purendavo iki vagos galo!“
Kai žmonės sužinojo, kad tai buvo viena to žmogaus savybių, išrinko jį didžiausia persvara balsų Masačusetso istorijoje. Sekančioje straipsnių ciklo dalyje aprašysime persistengimo žalą, pašaukimą bei produktyvų laiko naudojimą.
