„Turėja vienas tėvas tris sūnus ir juos visus laide makytųs: vienas išmaka un kuniga, kitas un daktara, e tračias palika vagim. Tas vienąkart išėja vagtų...“
Šią Jono Basanavičiaus užrašytos pasakos pradžią apie išradingą vagį, pavogusį marškinius nuo pono pačios, vien tais marškiniais tevilkėjusios, prieš keliolika metų viename straipsnyje priminė profesoriai Audronė ir Kęstutis Skrupskeliai.
J. Basanavičiaus pasakos vagis už sumanumą buvo gausiai apdovanotas, susirado gerą žmoną ir laimingai gyveno...
Minėtieji profesoriai pastebėjo, kad gudraus vagies įvaizdis mūsų pasakose gan dažnas. Pasakų vagys patrauklūs ir žmonėms nekenksmingi, mat jie apgauna vien ponus, čigonus ir žydus. Ir J. Basanavičiaus vagis, beje, minimas greta garbingų profesijų personažų.
Mokslininkai tad kėlė klausimą: kodėl mūsų pasakose vagys gerbiami, ne baudžiami? Kodėl jiems visada sekasi, jie apdovanojami ir ramiai užbaigia savo dienas? Ar tai mūsų etninės kultūros dalis, „tautinio charakterio“ išraiška? O gal tai tik aidai tolimų baudžiavos laikų, kada svetimtaučių ponų visaip varginami ir skriaudžiami lietuviai valstiečiai tik vagystėmis nuo jų gintis ir tegalėjo?
Nesunku suprasti ano meto „kaimo filosofų“ galvojimą: vogti yra gera, kadangi taip daro ir ponai. O prieš ponus vis tiek nugarą turi lenkti. Poną apgavęs – žmogaus nenuskriaudi, „prastam žmogui“ – jokios žalos.
Kolchozinis gyvenimo tarpsnis šiuos pasąmoninius „baudžiavinio būvio“ žmogaus refleksus tik sustiprino ir dar labiau išvystė.
Nepriklausomoje Lietuvoje „iš marškinių išvilkti ponią“, šiai to nė nejuntant, – „modernaus“ galvojimo ir „apsukrumo“ požymis.
Niekam nepastebint plynai iškertama 60 ha miško sostinės pakraštyje, kad toje vietoje būtų įrengti golfo laukai, nors tūkstančiams teisėtų savininkų miestuose „nerandama“ žemės. Saugomose teritorijose už grašius perkamos sutręšusios „pirtys su senutėmis“, o paskui keičiami įstatymai, kad būtų „atkurtas teisingumas“ ir „vietiniai gyventojai“ gautų privatizuoti vaizdingas teritorijas aplink anas griuvenas.
Tai tik menki pavyzdėliai, rodantys, kokio „išradingumo“ yra pasiekusios naujųjų laikų J. Basanavičiaus pasakų interpretacijos. Skirtumas tik tas, kad šįkart nebėra „laimingos pabaigos“.
Pusė milijono taip nurengtų „ponių, ponų ir panelių“ iš Lietuvos jau išvažiavo. Nežinia kiek dešimčių tūkstančių mokslus bebaigiančio perspektyvaus jaunimo jau trypčioja ant slenksčio, susikrovę lagaminus. Ketvirtadalis čia likusiųjų ir nebeįstengiančiųjų išvažiuoti – pasmerkti baigti savo dienas skurde, neturėdami net minimalių higienos reikalavimus ir žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų.
Nei baudžiavos, nei kolchozinio gyvenimo tvarkos, nei okupacijos, atrodytų, jau kadai nebėr, o kažko taip trūksta...
Labiau nei turto ir pinigų Lietuvoje trūksta „žmoniškumo, pagarbos ir meilės artimui“, pastebi Vilniaus katedros klebonas Ričardas Doveika. Artimųjų ir draugų ratelis prie Kalėdų stalo – proga tai prisiminti.
