Mažyliai gana anksti pradeda suvokti, kas yra nuosavas turtas: lova, kėdė, žaislai... Tačiau kur baigiasi privačios valdos? Kol vaikai to dar nesupranta, yra linkę tiesiog pasiimti patikusį daiktą. Kartais tėvai į tai žiūri atlaidžiai, o nereikėtų. Vėliau prasideda rimtesni dalykai.
Jeigu nėra, bet labai norisi
Nesitikėkite, kad suvokęs ribą tarp savų ir svetimų daiktų vaikas neišbandys jos tvirtumo. Žinodamas, kad kėsintis į svetimą turtą nedera, jis tiesiog stengsis nuslėpti netinkamus poelgius. Lengviausias paaiškinimas: žaislą rado arba jį kas nors padovanojo.
Tėvai turėtų labiau pasidomėti naujo daikto atsiradimo aplinkybėmis. Paprastai vaikai gana greitai prisipažįsta daiktą paėmę be leidimo. Jeigu vagystės faktas akivaizdus, veikti reikėtų be audringų emocijų, nes tokia reakcija tik skatins vaiką ateityje būti apdairesnį. Kur kas protingiau padėti jam: tegul supranta, kad pasisavintą daiktą būtina grąžinti ir atsiprašyti.
Tiesa, savarankiškai tai padaryti dažniausiai būna sunku, todėl tėvai turėtų palaikyti vaiką. Savo kaltės pripažinimas – jau savaime sunki ir gėdinga bausmė. O kad ateityje būtų lengviau išvengti panašių pagundų, vaikui galima pasiūlyti sudaryti troškimų sąrašą, vėliau drauge apsvarstyti, kaip šias svajones įgyvendinti. Matydamas, kad į jo norus žvelgiama rimtai, vaikas atsisakys pagundos juos pildyti nelegaliais būdais.
Didžiausią šoką tėvai patiria aptikę, kad namuose pradeda dingti pinigai ir vertingi daiktai. Pinigų vagystė – kur kas didesnis nusižengimas negu iš vaikų darželio parsineštas svetimas žaislas, bet ir šiuo atveju dera išnarplioti tikruosius tokio elgesio motyvus. Paprastai keistos vaiko elgesio priežastys – anaiptol ne finansinės. Panagrinėkime jas.
Kai vaikas nori tapti kompanijos siela
Baikštūs, savimi nepasitikintys vaikai stengiasi pelnyti bendraamžių pripažinimą pirkdami jiems ledų arba žaislų. 6–10 metų vaikai dar sunkokai įsivaizduoja realią pinigų vertę, todėl kartais pinigų „pasisavinimo“ visiškai nesureikšmina ir galbūt net nemano, kad pasielgė blogai.
Pasiūlykite vaikui pasikviesti draugų į namus ir juos pavaišinti. Pasakykite atžalai, kokią sumą tam galima išleisti ir ką už tuos pinigus įmanoma nupirkti. Neužmirškite svarbiausio – reikia išmokyti vaiką išsikovoti bendraamžių palankumą kitais būdais. Gali būti, kad bendrauti trukdo nepasitikėjimas savimi, nesugebėjimas laikytis vaikų kolektyvo taisyklių.
Nenoras atsilikti nuo kitų
Kai kurie vaikai nusižengia, nes trokšta elgtis kaip kiti bendraamžiai: pirkti kramtomąją gumą ir traškučius, „kultinius“ žaislus. Tėvai dažnai atsisako šiems dalykams skirti kišenpinigių.
Apsvarstykite su savo vaiku, kiek pinigų reikia kasdienėms išlaidoms, kiek jo poreikiai atitinka jūsų galimybes ir drauge raskite kompromisą. Išbandyta: į sąžiningai gautus pinigus vaikai žiūri kur kas atsakingiau ir stengiasi sutaupyti stambesniam pirkiniui.
„Didžiojo kelio romantikai“
Vyresnius vaikus vilioja nuotykiai. Energija trykštantys paaugliai rengia pavojingas avantiūras, kad sau ir draugams įrodytų, kokie jie drąsūs ir sumanūs. Bet tokie nuotykiai netrukus baigiasi pažintimi su policijos pareigūnais. Verta sunerimti, jeigu pas vaiką iš kažkur atsiranda didesnės pinigų sumos arba daiktai, kurių jis už skiriamus kišenpinigius negali įsigyti. Kad ir kaip būtų, privalote išsiaiškinti situaciją anksčiau negu ji pateks į teisėsaugininkų akiratį.
Pagalbos šauksmas
Jeigu atžala vagiliauja nuolat ir tarsi demonstratyviai, galima įtarti gilią psichologinę krizę, kai jis visokiais būdais bando atkreipti jūsų dėmesį. Taip vaikas gali elgtis, nes jaučiasi vienišas ir apleistas, abejoja tėvų meile ir savo paties reikšmingumu.
Keldami skandalus, tėvai tik įtikina vaiką, kad jo pasirinkta strategija tinkama. Vienintelis būdas susidoroti su problema – pakeisti santykių pobūdį, drauge praleisti kuo daugiau laiko, kad vaikas pajustų tėvų šilumą ir pasitikėjimą.
Smerkite ne vaiką, o poelgį
• Niekada nekaltinkite vaiko vagyste, kol jis nesugautas su įkalčiais, net jei visi faktai liudija prieš jį.
• Nevadinkite vaiko vagimi, sukčiumi, banditu. Tokie epitetai nepaskatins jo pasikeisti. Smerkite ne vaiką, o poelgį.
• Niekada nepriešinkite vaiko su šeima. Sakydami „mūsų šeimoje niekas niekada neėmė svetimų daiktų“, jūs tarsi atsižadate savo vaiko.
• Nepalikite vaiko vieno su jo problema. Pasidalykite atsakomybe. Ieškokite išeities kartu.
