Esu daug kartų klausęs žmonių, atėjusių į psichologinę konsultaciją, kaip jie elgtųsi su mylimu švelniu gyvūnėliu ar lepiu augalu. Visi buvo pasirengę juo rūpintis, būti jam dosnūs ir geri, sukurti jam komfortą, netgi aukotis dėl jo. Bet pasiteiravus, ar jie taip pat rūpinasi ir savimi, daugelis sutrikdavo.
Globotiniui jie galėjo būti tarsi tėvai, tačiau būti tokiu pat rūpestingu ir teisingu tėvu ar motina sau pačiam dar nebuvo subrendę. Tėvai nelinki blogo vaikams. Jie bando paaiškinti, kaip dera elgtis ir kaip sutvarkytas pasaulis. Deja, ne visada pasako taip, kad juos teisingai suprastume. Todėl visi mes iš vaikystės atsinešame daugybę nurodymų, kuriais vadovaujamės, neįsisąmonindami jų esmės.
Tapdami suaugusiais pirmiausia turime tuos nurodymus iš naujo perskaityti. Padaryti tai nėra sunku. Pakaktų užsimerkti, mintyse nusikelti į vaikystę ir įsivaizduoti, kad grįžome namo iš kiemo ar darželio, o mus pasitikusi mama kažko klausia. Aiškiai „išgirdus”, ko ji klausia, kartais išsprendžiamos dabarties problemos.
Būdingesnis klausimas: „Ar gera buvai? Ką valgei? Ar viską suvalgei?” Kokią išvadą daro taip klausinėta? Būti gerai — tas pat, kaip viską suvalgyti. Užaugusi ji veikiausiai turės rūpesčių dėl antsvorio.
Dar vienas motiniškas pagraudenimas: „Dabar tau gera. Gali daryti ką nori. Bet ištekėsi ir baigsis nerūpestinga jaunystė”. Išvada — netekėsiu ir liksiu visada jauna. Tėvai norėjo paaiškinti kiek kitokias tiesas, bet vaikiškas protelis jų nurodymus „perskaitė” paraidžiui. Šie nurodymai giliai įsmigo į pasąmonę, ir suaugęs žmogus vis dar jais vadovaujasi.
