Nors ir geografiškai bei politiškai nedidelis, Zarandžas buvo pirmasis provincijos centras, neatsilaikęs prieš Talibano puolimą, theconversation.com. Prieš tai Talibano progresas daugiausia apsiribojo kaimo vietovėmis, valdant daugiau nei pusę 421 šalies rajonų. Tačiau padrąsintas šios sėkmės ir krintančios Afganistano ginkluotųjų pajėgų moralės, Talibanas kreipėsi į pagrindinius gyventojų centrus. Nuo jų proveržio Zarandže jie užėmė netoliese esantį Farahą ir septynias kitas provincijos sostines šiaurėje.
Šio puolimo greitis ir sėkmė daugelį nustebino, tačiau jėgų pusiausvyra pasikeitė nuo 2020 m. JAV ir Talibano susitarimo, kuriuo JAV buvo įpareigotos išvesti savo karius iš šalies. Afganistano vyriausybė paleido 5 tūkst. įkalintų Talibano kovotojų – tai taip pat yra JAV ir Talibano susitarimo sąlyga. Prie viso to prisidėjo Pakistano parama Talibanui. Tolesnės taikos derybos, palaikomos tarptautinių ir regioninių galių, nesugebėjo sustabdyti pastarojo meto smurto ar parengti patikimo taikos plano.
Tačiau nors didžiausias dėmesys buvo sutelktas į šį sunkų taikos procesą ir karinę dimensiją, kur kas mažiau buvo kalbama apie tai, kaip ekonominiai veiksniai formuoja vykstančius įvykius, įskaitant opiumo ir heroino prekybą.
Istorija kartojasi
Grįžkime prie Zarandžo. Neatsitiktinai Talibanas sutelkė dėmesį į pasienio miestus, nes jie turi didžiulę ekonominę reikšmę, o tai reiškia karinį ir politinį pranašumą. Talibanas dabar kontroliuoja daugiau kaip dešimt tarptautinių perėjimo punktų. Be Zarandžo, jie turi Spin Boldak – vartus į Pakistaną, Islam Qalą, pagrindinį sienos kirtimo punktą į Iraną, ir Kundūzą, kuris suteikia galimybę kontroliuoti šiaurinius maršrutus į Tadžikistaną.
Šių prekybos miestų svarbą pademonstravo istorija. Devintojo dešimtmečio pabaigoje kariams Afganistane nustojus gauti karinę ir finansinę pagalbą, daugiausia iš rusų ir amerikiečių, prekybos kontrolė tapo labai svarbi. Tai apėmė narkotikų ekonomiką, kuri nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios labai išsiplėtė.
Tai vėl kartojasi. Pavyzdžiui, XX a. dešimtajame dešimtmetyje Zarandžas buvo vieta, panaši į laukinius vakarus, kuri augo kaip nelegalios prekybos centras, remdamasi ilgalaikiais tarpvalstybiniais ryšiais tarp Baluch genčių, kurios specializavosi kuro, narkotikų ir žmonių kontrabandoje. Panaši veikla ten tęsiama ir šiandien – opiumas ir heroinas, gauti iš aguonų, auginamų Faraho ir Helmando provincijų laukuose, nelegaliai gabenami per sieną, kartu su prekybos žmonėmis verslu.
Vis dėlto Zarandžas taip pat tapo vartais į teisėtą prekybą, įskaitant kurą, statybines medžiagas, plataus vartojimo prekes ir maisto produktus. Miestas, įsikūręs pagrindiniame koridoriuje, jungiančiame Kabulą su Irano Čabacharo uostu. Afganistano vyriausybė investavo į kelius ir pasienio infrastruktūrą, siekdama sustiprinti santykius su Iranu ir sumažinti priklausomybę nuo prekybos su Pakistanu. Šis teisėtos ir neteisėtos prekybos derinys suteikė galimybę pritraukti investicijas ir vis daugiau gyventojų iš aplinkinių teritorijų, taip pat buvo svarbus mokesčių šaltinis.
Visoje šalyje importo muitai sudaro apie pusę Afganistano vyriausybės vidaus pajamų. Vien Islam Qala per mėnesį uždirba daugiau nei 20 milijonų JAV dolerių (17 mln. eurų). Taigi, šių pagrindinių sienos kirtimo punktų kontrolė užpildo Talibano iždą, tuo pačiu neleisdama vyriausybei prieiti prie svarbaus pajamų šaltinio tuo metu, kai mažėja išorinis finansavimas iš tarptautinių donorų.
Talibanas dabar kontroliuoja daugelį pagrindinių ekonomikos dalių – pagrindinius aguonų auginimo regionus, taip pat rinkas ir prekybos kelius į Pakistaną, Iraną ir Tadžikistaną – taip jie gali sistemingai apmokestinti įvairius prekių grandinių taškus.
Sienų kontrolė taip pat leidžia Talibanui nustatyti ekonominius apribojimus importuojamoms prekėms, pavyzdžiui, benzinui ir dujoms, taip darydami didesnę įtaką Kabului. Importo ir eksporto srauto sutrikimas jau paveikė degalų ir maisto produktų kainas. Pastarosiomis dienomis Kabule išaugo būsto nuoma, o daugelis perkeltų asmenų ieško apgyvendinimo sostinėje. Tuo pat metu nekilnojamojo turto kainos smuko žemyn, nes kabuliečiai siekia parduoti namus ir palikti šalį.
Heroinas ir opiumas
Remiantis naujausia Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo tarnybos apklausa, 2020 m. aguonoms auginti skirta žemė padidėjo 37 proc. Tai buvo susiję su įvairiais veiksniais, įskaitant politinį nestabilumą ir konfliktus, niokojančias sausras, sezoninius potvynius, mažėjantį tarptautinį finansavimą ir įsidarbinimo galimybes.
Tikėtina, kad tai tęsis ir toliau, nes struktūriniai opiumo ekonomikos varikliai – ginkluoti konfliktai, prastas valdymas ir plačiai paplitęs skurdas – juda neigiama linkme.
Tiek kaime, tiek pasienio miestuose opiumo prekyba yra svarbus išsigelbėjimas afganams, kurių daugelis jau išgyveno humanitarinę krizę. Didelė sausra pakėlė maisto produktų kainas, o taip pat pradėjo plisti delta atmaina, o nuo metų pradžios apie 360 tūkst. žmonių buvo perkelti dėl šalies bėdų.
Kad ir koks scenarijus toliau pildytųsi Afganistane, vargu, ar artimiausiu metu įvyks neteisėtos Afganistano narkotikų ekonomikos pertvarka. Tiek Talibanas, tiek vyriausybė oficialiai aiškina, kaip kovoti su neteisėtų narkotikų prekyba, tačiau pagrindiniai veiksniai išlieka per stiprūs.
Prekyba narkotikais yra tiesiog pernelyg giliai įtraukta į Talibano, valstybės, šiuo metu kovojančių kovotojų ir plačiosios visuomenės kaupimo ir išlikimo strategijas. Deja, tai paskatins pasaulinę heroino rinką, taip pat gilins vis didėjančią narkotikų problemą Afganistane ir kaimyninėse šalyse.
