Hartsdeilis – mažas, tylus miestelis Džordžijoje, Granto apygardoje, vos prieš penkiasdešimt metų atsiradęs šalies žemėlapiuose, „kuriame visi jaučiasi kaip kaimynai“, o kam nors nusičiaudėjus šiaurinėje jo pusėje iš pietinės atskries žaibiškas „Į sveikatą!“. Jis taip ir būtų ramiai sau snūduriavęs vidudienio saulėje, kaip dauguma kitų mažų Pietų miestelių, jei ne vienas šiurpus įvykis, pažadinęs vietos bendruomenę iš gilaus popiečio miego. Hartsdeilyje, kuriame visi pažįsta vienas kitą, įvyksta protu nesuvokiama žmogžudystė. Granto degalinės valgyklos tualete vietos pediatrė ir koronerė Sara Linton aptinka žiauriai sudarkytą jaunos moters kūną. Net Džefris Toliveris, buvęs Saros vyras ir vietos policijos viršininkas, seniai nepamena tokio brutalaus ir įžūlaus nusikaltimo, įvykdyto vidury baltos dienos, kelių šimtų metrų atstumu nuo policijos būstinės. Nužudytoji – Sibilė Adams, vietos technologijos koledžo dėstytoja, neturėjo jokių šansų išsigelbėti nuo užpuoliko, nes vaikystėje patirta trauma jos akis užtraukė sunkia neregystės migla. Nužudytosios Sibilės dvynė sesuo Lena Adams, vienintelė moteris detektyvė apygardoje, prisiekia surasti ir nubausti skriaudiką, pakėlusį ranką prieš jos neįgalią, aklą seserį. Tačiau kai po kurio laiko randama žiauriai nukryžiuota dar viena auka, dingusi koledžo studentė Džulija Metjus, visi ima suprasti, kad apygardoje pradėjo siautėti serijinis žudikas. Kas bus sekanti maniako auka, juolab kad visos nužudytosios išvaizda nepaprastai panašios į detektyvę Leną Adams. Tačiau nei koronerė Sara Linton, nei kiti nusikaltimo tyrėjai net neįtaria, kad kruvinas nusikaltimų pėdsakas driekiasi iš jų tolimos praeities ir kad, atskleidus kruopščiai slepiamas praeities paslaptis, paaiškės ir tikrieji žudiko motyvai...
Romane „Aklumas“ visas kūrinio siužetas suskirstytas savaitės dienomis: nuo pirmadienio iki sekmadienio. Ir jei visi blogi dalykai, šiuo atveju nusikaltimai, paprastai nutinka pirmadieniais, tai visi geri dalykai, šiuo atveju jų atskleidimas, įvyksta būtent sekmadienį. Rašytoja meistriškai kuria tylaus, ramaus, iš pažiūros nekalto Pietų miestelio atmosferą. Tačiau po šia išoriškai apgaulinga tyla slepiasi baisūs dalykai, pasiruošę pratrūkti it votis ant ligoto kūno ir sugriauti idilišką Hartsdeilio gyventojų ramybę. O į visų širdis įsismelkęs įtarumo šešėlis po truputį ima griauti puikius tarpusavio santykius ir skatina kiekviename kaimyne įžvelgti galimą žudiką. Ir tas aklumas, o tiksliau aklaregystė, simbolizuoja ne pirmosios aukos neįgalumą, bet netoliaregišką miestelio gyventojų požiūrį į, rodos, tokius įprastus ir kasdienius gyvenimo dalykus, kaip meilė ir draugystė, supratimas ir užuojauta, bei akivaizdų nesugebėjimą ar nenorą įžvelgti žvėries ėriuko kailyje. Pati gimusi ir augusi mažoje Pietų Džordžijos bendruomenėje, autorė su didele meile vaizduoja šį kraštą ir jo žmones, lėtapėdžius, žodžius tęsiančius pietiečius, kurių „vairavimas puikiausiai iliustravo Darvino teoriją“, o jų lėtas mąstymas ir ramus gyvenimo būdas itin erzina amžinai skubančius didmiesčių gyventojus. Itin kruopščiai ir su didele išmone piešiami pagrindinių herojų Saros Linton ir Džefrio Toliverio paveikslai. Miestelio pediatrė ir teismo medicinos ekspertė Sara Linton – stipri ir nepriklausoma asmenybė, tačiau po tvirtu ir išoriškai nepramušamu abejingumo kiautu slypi meilės ištroškusi ir paguodos bei paramos reikalaujanti vieniša esybė. Ji tikra feministė – išsiskyrusi karjeros moteris, nemėgstanti tvarkytis ir gaminti, tačiau bene vienintelis žmogus miestelyje, sugebantis duoti atkirtį iškilusiam blogiui. Jos buvęs vyras, policijos viršininkas Džefris Toliveris, norėdamas atkreipti amžinai užsiėmusios žmonos dėmesį, sąmoningai griauna santuokinės ištikimybės įžadus, tačiau vėliau įnirtingai bando susigrąžinti prarastą meilę ir vienintelę moterį, kurią kada nors mylėjo. „Nes kartais turi prarasti brangų dalyką, kad įvertintum koks tau jis iš tikrųjų svarbus.“ Įtaigiai pavaizduota ir detektyvė Lena Adams, skaudžiai išgyvenanti sesers nužudymą, kurios netektis atbukina ir tik vienintelis varomasis veiksnys – pyktis bei kaltojo paieškos, padeda jai jaustis gyvybingai. Personažai itin gyvi ir tikroviški, jų problemos artimos ir mums, skaitytojams, o veikėjų poelgiai ir veiksmai kelia nemažai klausimų. Ar visada gyvenime tinkamai elgiamės su savo pažįstamais ir artimaisiais, norėdami išsaugoti draugystę ar gęstančią meilę? Ar tik netekę artimo žmogaus mes pagaliau suvokiame, koks brangus ir neįkainojamas jis buvo?
Tačiau neapsirikite, romanas „Aklumas“ – ne romantiška meilės istorija ar tarpusavio santykius narstanti šeiminė drama. Tai kietas detektyvas. Ir ne paprastas, o piktas ir brutalus, pilnas prievartos ir žiaurių scenų, vaizduojamų taip atvirai ir natūraliai, kad skaitydamas dažnai klausi savęs, kur ta riba, kuomet autorius privalo pasakyti sau: „Stop! Gana! Gal jau pakankamai pašiurpinau skaitytoją?“ Tačiau smalsi žmogaus prigimtis, nugalėjusi pasipriešinimą, reikalauja toliau tęsti košmarišką kelionę klaidžiais ir liguistais žudiko pasąmonės labirintais, nes puikiai suprantamas ir autorės noras, drastiškomis išraiškos priemonėmis atkreipti visuomenės dėmesį į socialinius skaudulius, nuo kurių taip kenčia žmonija. Į dažną klausimą, kodėl ji rašanti tokias brutalias ir kupinas prievartos knygas, rašytoja atsako nemananti, kad jos pasakojamos istorijos pasižymi ypatingu smurtu ar yra neįtikėtinai kruvinos.
„Kalbant apie visuomenei svarbius dalykus, tokius kaip žiaurus elgesys, smurtas šeimoje ar moterų seksualinis išnaudojimas, mano kaip rašytojos dėmesys sutelktas į prievartą tik kaip į pagalbinę išraiškos priemonę. Aš atvirai nagrinėju šiuos žmonėms opius klausimus, nes manau, kad skaitytojai turi pilną teisę žinoti, ne tik kas kiekvieną dieną vyksta šalia jų, bet ir kaip prievartos aukoms toliau sekasi gyventi su savo smurtautojais. Socialiniai aspektai visada buvo mano dėmesio centre ir aš niekada nesidomėjau smurtu vardan smurto.“
Vos tik pasirodęs romanas „Aklumas“ greitai pelnė tarptautinį pripažinimą ir buvo apdovanotas „Detektyvinių rašytojų asociacijos“ skiriama kasmetine „Durklo“ premija už geriausią 2001 m. debiutinį trilerį. Kūrinys išleistas 32 kalbomis ir dabartiniu metu jau parduota daugiau kaip 30 milijonų egzempliorių. Iš dalies šį romaną būtų galima priskirti medicininių trilerių kategorijai, tad tie, kurie žavisi Tess Gerritsen, Patricijos Cornwell ar Simono Becketto kūryba, į savo mėgiamiausių autorių sąrašą gali drąsiai įtraukti ir simpatišką merginą iš Alabamos „švelnia“ ir įsimintina pavarde – Slaughter, kuri tikrai pakeis jūsų ankstesnį supratimą apie trilerius ir privers rimtai susimąstyti, kokioje nesaugioje ir sugedusioje visuomenėje mes gyvename.
Arnoldas Šatrauskas
K. Slaughter „Aklumas“ (nuotr. leidėjų)
