Beveik visą sausį Egipte praleisiantis rašytojas, Kovo 11-osios akto signataras Kazys Saja su žmona Gražina Eltos korespondentei prisipažino mintimis gyvenąs Lietuvoje ir labai apgailestaująs, kad nebuvo gimtinėje atmintiną sausio 13-ąją.
Į jokias ekskursijas pora nevažiuoja, tačiau poilsį lietuvių turistų pamėgtoje Hurgadoje derina su darbu - garbus rašytojas rašo knygą ir redaguoja žmonos išverstus vieno užsienio autoriaus knygos tekstus. Su nerimu rašytojas gaudė šykštokus užsienio televizijų žinių tarnybų pranešimus apie tai, kaip sausio 16-ąją Vilniuje profsąjungų organizuotas mitingas baigėsi riaušėmis, rašo „Respublika“.
- Nieko naujo nepasakysiu vardindamas Lietuvos bėdas, - komentuodamas tuos pranešimus, aiškino Eltos korespondentei K. Saja. - Dingo Lietuvoje patriotizmas, noras aukotis.
Ar ramindami save arba artimą žmogų mes kada pasakome: mielasis, pasidairyk, toks yra pasaulis? Parodyk valstybę, kur visi yra padorūs, gražiai tvarkosi. Va, demonstracijos Islandijoje. O juk ji buvo gero gyvenimo pavyzdys. Kas dabar sugebės gaivinti mūsų optimizmą per mūsų pesimizmą?
- Iš tikrųjų - klausimų daugiau nei atsakymų, tai ką dabar turėtume daryti?
- Pirmiausia turime įsisąmoninti: mes tokie - ne vieni pasaulyje, todėl neniekinkime savęs ir bendrai ieškokime išeities. Lietuviai - besiskundžianti tauta. Bet reikia atminti: pažanga prasideda ten, kur žmonės pradeda niurnėti, tad šia prasme mūsų dabartinis nepasitenkinimas turi ir pozityvią prasmę. Kadangi mes matome: galėtų būti ir geriau. Jei atvirai, tai taip sakydamas aš ir save guodžiu. Bet būtų nuodėmė žmogui pulti į neviltį.
Žinoma, aš piktinuosi, kad išsiskyrė baisi praraja tarp daug turinčiųjų ir nieko neturinčiųjų. Kai ateina rinkimai, galvoju: gal tauta susiprotės ir nerinks machinatorių. Vis dėlto dar yra partijų, keliančių pasitikėjimą. Aš tiesiai nesakau: balsuok už konservatorius ar Liberalų sąjūdį, bet sakau: man tos partijos simpatiškos ir doros. Deja, tauta nenori nors trupučiuką pamąstyti ir būti atsakinga.
Autoironija, gimusi iš skausmo
- Vadinasi, valdžios problema - tai jau tautos problema?
- Tautos problema. Beje, iš visų problemų - skausmingiausia. Dar galiu paminėti prie to ir pilietiškumo stoką. Išsirenka žmonės valdžią, po to pamato, kad įklimpo į, atsiprašant, nemalonų daiktą, bet neieško žolės, kur kojas nusišluostyti: maištauja, langus daužo. Nėra gerai, kai tauta atrodo aukščiau visos kritikos.
Prisimenu, 1982 m., kai sovietai uždarė iš karto tris mano spektaklius trijų miestų teatruose, prasidėjo mano aukso amžius. Tada su aktoriumi ir režisieriumi Česlovu Stoniu važiavom per Lietuvą, kūrėm ir skaitėm dar nepublikuotus, necenzūruotus kūrinius.
Buvo tarp jų ir „Sava karalystė“, pasakojanti apie tai, kaip būrys lietuvių, matydami, kokia Lietuva suniekšėjusi ir parsidavusi, pasivadino timedais. Ir įkūrė savą karalystę, kuriai valdyti išrinko vieną pareigūną. Jis buvo kartu ir karalius, ir juokdarys. Prabėgus dabar tiek metų atrodė, kad laisvoje Lietuvoje ta tema nebus aktuali. Nė velnio. Deja, ši autoironija gimusi iš skausmo.
Klajosim, kol gyvensim
- Tai kiekgi dar Lietuva „klajos po smėlynus“ ieškodama „savosios karalystės“?
- Klajosim tol, kol gyvensim. Kitas dalykas: ar klajodami garbinsime aukso veršį, ar pasirinksime kitas vertybes.
Jei žmogus turi tikslą, ir prasčiau gyvendamas gali būti laimingas. Toks, kokie laimingi buvome tada, kai atkūrėme laisvą Lietuvą.
Dabar, kai žvelgiu į tuos laikus, visų pirma prisimenu labai keistą ir įdomią būseną, kai atrodė nebaisu numirti už Lietuvą, tarsi žmogui būtų duotas šansas prasmingai baigti gyvenimą.
Sausio 13-ąją, kai prieš žmones ėjo tankai, buvo jų bijančiųjų. Bet dauguma tankų nebijojo.
Kai lyginu Vasario 16-ąją su Kovo 11-ąja, pats sau ir kitiems sakau: iš tikrųjų 1990 m. signatarų buvo ne ką daugiau nei 1918 m. Ką vadinčiau tikraisiais signatarais? Pirmiausia tuos, kurie mūsų nelaisvės metais žuvo, kurie buvo sąmoningi patriotai.
Jei kalbėsime apie tuos, kurie buvo naujos atkurtos Lietuvos architektai, tokių priskaičiuočiau gal 30-40, bet ne daugiau kaip šimtą.
Manau, dalis žmonių tikrai nepritarėm okupacinei santvarkai ir pasvajodavom, kaip mes „išeisim iš Egipto nelaisvės“. Bet labiau valstybiškai mąstė nedaugelis, pradedant Landsbergiu (Vytautu Landsbergiu), Ozolu (Romualdu Ozolu), Stankevičiumi (Česlovu Stankevičiumi) ar Motieka (Kazimieru Motieka. - ELTA). Aš nežinau, ar priskirčiau save prie jų, tų, kurie tada mąstė giliau. Jų nebuvo daug. Tai nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje daugelis iš tų signatarų ėmė elgtis ne kaip patriotai, o kaip savanaudiški, gobšūs ir godūs žmonės.
Net ir per tas pavojingas sausio 13-osios akimirkas buvo žmonių, nelabai siekiančių atkurti valstybę. Aš vis dėlto turiu pripažinti: tuo metu nebijojau numirti už Lietuvą. Tada istorija beldėsi į mūsų širdis. Manėm, kad laikinai mus gal ir sutriuškins, bet tauta jau pažadinta ir ji atkurs valstybę.
Prie moralinio nuopolio ribos
- Tai kas po to buvo ne taip, kad šiandien Lietuva turi daugybę savo valstybe nusivylusių piliečių, priskaičiuojant ir tuos, kurie jau nebegyvena Lietuvoje?
- Kai su Č.Stoniu važinėjom po Lietuvą, matėm ją visokią: ir geriančią, ir vagiančią, bet ji nei sulenkėjo, nei surusėjo, nors toks pavojus buvo. O dabar mums gresia moralinis nuopuolis.
Negatyviausia yra tai, kad pasaulis mina ant to paties grėblio, nepasimokęs iš bolševikų, kuriems buvo lengva sukiršinti kapitalizmo engiamus žmones. Taip egoistiškai, bjauriai elgiasi pasaulis, nepaisydamas moralės normų, kad jei būtum Dievas, tai jau imtum rykštę.
Kalbėjosi Birutė Mačienė
