Kiekvieni metai, minint sausio agresijos prieš Lietuvą dienas, visuomenei per žiniasklaidą išmetamos įvairios to laikotarpio įvykių interpretacijos.
Žinoma, kiekvienas turi teisę pasisakyti, bet gal nereikėtų laisvai sukurti ir kitiems prirašinėti motyvų, kuriais remiantis buvo daromi vienoki ar kitokie veiksmai. Ypač, kai kalbama tik iš savo varpinės, o ne konkrečiai žinant faktus. Tai pasakytina ir apie kainų maistui pakėlimą nuo 1991 m. sausio 7 d. Politiškai savanaudiškas interpretacijas dėl kainų pakėlimo per eilę metų daugiausia eskaluoja tuometinis Aukščiausios Tarybos pirmininkas ir jo mokiniai. Reikia juk kažkaip pridengti ir pateisinti pirmos vyriausybės nuvertimo priežastis. Antraip taptų akivaizdu, kad tai buvo provokacinis veiksmas, susilpninęs Lietuvą ir paskatinęs agresiją.
Daugybę kartų sprendimo dėl kainų argumentai ir neišvengiamybė buvo paaiškinti pirmos Vyriausybės narių bei jų kolegialiu pareiškimu, jau nekalbant apie dokumentus bei jų priėmimo aplinkybes. Keletą jų paminėsiu:
Kainų pakėlimas gamintojų naudai vyko kartu su kompensacijų įvedimu vartotojams. Tai buvo derinama su Aukščiausiaja Taryba, jos komisija, o įgyvendinimo dienomis buvo skelbiama žmonėms. Kritikai apie tai paprastai nutyli. Be to, juk ne paprasti žmonės, o dvi radikalios politinės grupės: „Jedinstvo “ ir „Laisvės lyga“ sukėlė riaušes prie Aukščiausios Tarybos (Seimo);
Nuo 1991 m sausio 1 d. įsigaliojo įstatymai ( Kainų įstatymas; Biudžeto sandaros įstatymas), kuriuose buvo nustatyta, kad produktų kainos turi atitikti jų gamybos išlaidas; tai ne „informacija“ (kaip rašo A.Butkevičius - Balsas,lt), o įstatymai.1990 m. buvo nutrauktas kompensacijų gamintojams mokėjimas už nuostolingą maisto produktų pardavimą Rusijai. Iš buvusio TSRS biudžeto - nustojome gauti per metus ~ 2 mlrd. rub. Gamintojai, parduodami produktus dvigubai mažesnėmis kainomis nei išlaidos, per keletą savaičių būtų sužlugdyti.
Tarp Lietuvos ir Rusijos Federacijos 1990 m. rugsėjyje buvo sudarytas mums labai palankus tiesioginis susitarimas (ne per TSRS centrinę valdžią) - abipusiai tiekti prekes tomis pat kainomis kaip veikia šalių viduje, atsižvelgiant į transporto kaštus. Lietuvai tai buvo svarbu ir keleriopai naudingiau nei Rusijai dėl galimybės pigiai apsirūpinti iš Rusijos energetiniais ištekliais. Tačiau parduoti jai maistą nuostolingai, nesureguliavus kainų ir savikainos, būtų buvę pražūtinga.
Kainų pakėlimas buvo rengiamas apie 4 mėn., derinant jų lygį tarp visų trijų respublikų (su Latvijos ir Estijos Vyriausybėmis) ir turėjo įsigalioti nuo sausio pradžios kartu su įstatymais (įstatymų Aukščiausioji Taryba neatšaukė). Tai buvo daroma ir dėl vidaus rinkos apsaugos.
Latvijos ir Estijos vyriausybės kainų pakėlimą įgyvendino tuo pat metu kaip ir Lietuva, bet jo neatšaukė ir agresijos išvengė, nevertė vyriausybės ir nedestabilizavo situacijos; taigi greičiau ne kainų pakėlimas, o jų sustabdymas prisidėjo prie agresijos ir būtent tik prieš Lietuvą.
Kainų pakėlimas galiojo tik vieną dieną - sausio 7, o sausio 8 d. - jau sustabdytos. Ekonomika buvo įstumta į spąstus. Kainos tapo parankiu pretekstu nuversti Vyriausybę. Argi ne džiaugsmas Lietuvos priešams kai viena valdžios institucija nuverčia kitą! Po pusantro mėnesio G.Vagnoriaus Vyriausybė kainas vėl pakėlė. Tik jau rinka iki tol buvo nusiaubta, parduotuvėse nebeliko prekių.
Ar kada nors mūsų valstybėje rimtas temas kas nors rimtai iki galo išsiaiškins ir liausis spekuliuoti bei mulkinti žmones? Ar bus išsiaiškintas „juodasis scenarijus“ prieš Lietuvą, jo autoriai bei vykdytojai, kuriems labai patogia priedanga yra panašios legendos apie kainų padidinimą 1991 m. pradžioje, galiojusį tik vieną dieną ?!
