Prieš 21-erius metus agresijos išbandyta, bet nepalaužta Lietuva buvo daug labiau susitelkusi nei dabar ir moraliai stipresnė.
Kiek daug pasiekta per tuos du dešimtmečius ir kiek daug prarasta!
Jau seniai ES ir NATO nare tapusią Lietuvą vis dar daugelis suvokia kaip grėsmių apsuptyje esančią šalį su dauguma savo padėtimi joje nepatenkintų žmonių.
Metų pradžioje atlikti sociologiniai tyrimai stebina ne tik atsakymais, bet ir klausimų formuluotėmis. Atsakymui į klausimą siūlomos pasirinkti alternatyvos nėra lygiavertės vertybės, jos netgi nėra alternatyvios. Klausiama: „Kas Jums svarbiau – šalies nepriklausomybė ar šalies ekonominė gerovė?“ Taip paklausus Lietuvos žmones šiuo nelengvu laikmečiu, kai krizė ir nesėkminga vyriausybės politika nuvylė daugumą šeimų ir įmonių, netenka stebėtis gautais atsakymais: 70 proc. gyventojų mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne Lietuvos nepriklausomybę.
Negaliu patikėti ir sutikti su viešai pateiktu atsakymų interpretavimu. Jei žmonės, šitaip paklausti, atsakė, kad jiems dabar gerovė svarbesnė nei jau realizuota nepriklausomybė, tai dar visai nereiškia, kad paklausus kitaip: "Ar Jūs atsisakytumėt Lietuvos Nepriklausomybės už didesnį atlyginimą ar pensiją, už pigesnę energiją? Neabejoju, kad atsakymų santykis būtų visiškai kitoks. Kaip paklausiama, taip ir atsakoma. Bet argi galima žmogaus klausti, kas jam yra brangiau – jo motina ar jo vaikas?
Nereikėtų suabejoti Lietuvos piliečių ištikimybe savo šaliai ir jos valstybingumui. Nereiktų prarasti vilties – ekonominiai sunkumai praeis, jei sugebėsime išmintingiau nei dabar tvarkyti valstybės ekonomiką ir finansus, švietimą ir sveikatos apsaugą, socialinę rūpybą. Kitaip laisvės kovotojų gyvybės būtų paaukotos beprasmiškai, o gyvųjų pagarba žuvusiems nublanktų.
Per minėjimus Tėvynės meilė reiškiama nebūtinai rafinuotomis frazėmis ir vis to paties rato politikų iškilmingais pranešimais. Tikrai gražia tradicija tapo bėgimas Laisvės gynėjų dienai paminėti Vilniuje bei kituose miestuose ir miesteliuose. Šeštadienį jau 22 kartą Molėtų rajone vyks tradicinis bėgimas „Suginčiai 2012“ (daug metų jį remiu). Savo amžiaus grupėse savanoriškai lenktyniaus šimtai žmonių. Geriausi jų taps nugalėtojais – ne pagal pareigas ar politinį reikšmingumą, o pagal ištvermę ir pasiektą rezultatą. O kad toks principas galiotų valstybės valdyme! Gal tuomet netektų taip nusivilti ir guostis liūdnokomis pasekmėmis.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas šiemet kaip įprastai trunka ištisą savaitę. Jo kulminacija – iškilmingi renginiai: apdovanojimų įteikimo ceremonija Prezidentūroje, minėjimas Seime, Šv. Mišios Vilniaus Arkikatedroje. Jau nenustebsime, jei ir šį kartą vienas atkaklus, garbės ir šlovinimo nuolat geidžiantis politikas bei jam talkinantys jo mokiniai Seime ir vėl bandys skelbti savas Sausio agresijos versijas apie kitų politikų ketinimą „išduoti“ Lietuvą. Tik reikėtų pažymėti, kad Lietuva nepriklausoma tapo ne dėka tokių, nuo grėsmių tuneliu sprukti pasiruošusių, apsimelavusių vadų, o nepaisant jų. Lietuvą gynė ir savo gyvybes ar sveikatą paaukojo paprasti piliečiai.
Esu tikra, kad jei prireiktų, jie ir dabar, nepaisant nusivylimo valdžia, tai padarytų – Tėvynės neišduotų ir neparduotų. Jie ją kuria ir stiprina savo kasdieniu darbu. Bet tai nereiškia, kad žmonės turi nusižeminę atsisakyti savo gerovės siekimo, toleruoti valdžios negebėjimą dirbti, jos neatsakingumą. Kritiškumas dabartinės situacijos atžvilgiu nėra nei patriotizmo stoka nei vertybių praradimas, o tik natūrali žmonių reakcija ir siekimas, kad būtų kitaip.
