Vakar, sausio 13 d. jau 19 metų praėjo nuo tos dienos kai Lietuva patyrė buvusios TSRS reakcinių jėgų išpuolį, nusinešusį žmonių gyvybių. Šios aukos, kaip ir taikingas Baltijos kelias sustiprino Tautos ryžtą apginti savo laisvę. Tai padėjo sulaukti kitų tautų palaikymo, tarp jų ir Rusijos demokratinių jėgų.
LR Seime, minint sausio 13 – Laisvės gynėjų dieną, iš Seimo tribūnos nuskambėjo istoriškai ir politiškai prasmingos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės bei kitų pranešėjų kalbos. Deja, kaip įprasta tokią dieną neapsieita be rusofobijos gaidų, kurios propaguotojai nenori ar nesugeba žvelgti į dabartinę Rusiją, atsitiesę nuo pookupacinio sindromo, kaip lygiaverčiai kaimynai, kaip taikingos Europos ateities kūrimo partneriai. Vis dar bandoma stalinizmo agresijas ir brežnevinį šaltąjį karą priskirti dabartinei Rusijai, savaip nesuteikiant jai šanso iš jos pusės matyti Lietuvą kaip konstruktyvią kaimynę – ES narę, su kuria bendradarbiavimas visais lygiais (verslo, visuomeninių organizacijų, pagaliau - partijų bei valdžios institucijų) yra ne tik savaime suprantamas, bet ir abiems pusėms naudingas reiškinys.
Kitokią, vis dar neišsivadavusiųjų iš rusofobijos nelaisvės politiką šį kartą Seimo posėdyje skelbė istorikas A. Tyla, sakydamas, kad “...su Maskvos parama Lietuvoje įkurta atvirai save prorusiška pasivadinusi partija, kuri iš esmės yra Sausio 13-osios aukų atminimo paniekinimas. “Akivaizdu, kad toji „prorusiška“ partija tai – Lietuvos liaudies sąjunga.
Pacituosiu konkretų punktą iš Lietuvos liaudies sąjungos programos, nusakantį esminę nuostatą užsienio politikos srityje: “Užsienio politika turi įgyti daugiau racionalumo ir pragmatiškumo, europinio prioriteto bei gerų santykių su kaimyninėmis šalimis: Lenkija, Latvija, Estija, Vokietija bei Rusija, Baltarusija, Ukraina. Būtina liautis demonstruoti priešiškumą svarbioms mūsų ekonominėms partnerėms - Rusijai ir Baltarusijai, ir abipusiai naudingai bendradarbiauti įvairiose srityse: mokslo, kultūros, regiono infrastruktūros projektuose, užsienio prekybos, aplinkosaugos, kovos su terorizmu ir kitokiu nusikalstamumu.“
Taigi, ką bendra su skaudžiais Lietuvos istorinės praeities tarpsniais, jos skriaudomis nuo didelių ir stipresnių kaimynų turi LLS? Nebent tai, kad ji siekia kitokios ateities – be agresijų ir be grėsmių joms atsirasti. Svarbiausias kelias į tokią Lietuvos ir Baltijos regiono bei visos Europos ar Euroazijos ateitį – tai konstruktyvus bendradarbiavimas su kaimynais. Tokią liniją pripažįsta ir Vakarų Europos šalys. Lietuva, palaikanti taikingą ir pragmatišką dialogą su Rusija, gebanti plėtoti abipusiai naudingus ekonominius, kultūrinius ryšius su ja, ES šalims būtų kur kas įdomesnė, susilauktų daugiau jų pagarbos ir intereso partnerystei. Tuo esu giliai įsitikinusi.
LLS vadovaujasi ir atstovauja giliai išgyventus ir gyvybiškai svarbius Lietuvos interesus. Lietuvos ateities interesus atitinkantis, partneriškas požiūris į kaimynę Rusiją, orientavimasis į konstruktyvų ir vaisingą abiejų šalių bendradarbiavimą niekaip nesumenkinant ryšių su kitomis ES ir pasaulio šalimis svarbos, yra ir liks tiek mano kaip LLS pirmininkės, tiek ir mano bendraminčių svarbia ir stabilia nuostata. Apgailėtina, jei kitaip manantys nuoširdžiai ir be politinio persekiojimo tikslų, nesuprasdami ar nepripažindami realių istorinių pamokų, tame įžvelgia naujas grėsmes.
Buvau ir lieku ištikima Lietuvos laisvei, už kurią nuo stalinistinių represinių jėgų 1944 m. kovo mėn. žuvo mano tėvas. Dirbau ir dirbsiu Lietuvos ir jos žmonių interesams. Manau, kad antirusiškų jausmų kurstymas Lietuvoje nėra tinkamas būdas partijų ir asmenų patriotinėms nuostatoms reikštis ar istorinėms ir politinėms sąskaitoms suvedinėti, savo susireikšminimui įtvirtinti. Laikas išsivaduoti iš rusofobijos nelaisvės, varžančios oraus ir Lietuvai naudingo bendradarbiavimo su kaimynine šalimi plėtojimą.
Kazimiera Prunskienė, Nepriklausomybės akto signatarė, Lietuvos liaudies sąjungos pirmininkė
