Dabartinio Lietuvos politinio konteksto nežinančiam žmogui toks klausimas atrodytų keistas, tarytum atklydęs iš sovietmečio. Juk dar V. Landsbergiui pirmininkaujant LR Aukščiausiajai Tarybai, jo su B. Jelcinu 1991 m. liepos 29 d. pasirašyta sutartis tarp Rusijos ir Lietuvos " Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų" galioja ir dabar. Šia sutartimi yra nuspręsta, kad "abiejų šalių tautų labui savo tarpvalstybinius santykius kurti draugystės, geros kaimynystės, lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais..." Nuspręsta, pasirašyta ir pamiršta? Ar šią sutartį pasirašiusio asmens bendrapartiečiai šiuo metu prisilaiko šių teisingų principų ?
Realybė yra būtent tokia, kad konservatoriškos valdžios viršūnėje šis klausimas turi beveik vienareikšmį atsakymą - Rusiją, jos politikus ir valstybės institucijas reikia pulti nepaisant viešai deklaruotų principų ir nesvarstant pasekmių. Beje, Rusijos valstybės lyderių - prezidento, premjero, eilės kitų reitingai viršija 60 %. Tokiu visuomenės palaikymu galėtų pasidžiaugti tik dvi Lietuvos politikės - moterys: Prezidentė ir Seimo pirmininkė. Deja, ir jų racionalumą užgožia konservatoriški, demonstratyviai antirusiški pariškimai, vis pabrėžiantys "provakarietišką" orientaciją. Ar mums reiktų, ar dera kištis į Rusijos visuomenės pasirinkimą? Jeigu absoliuti Rusijos piliečių dauguma pasitiki ir remia politinę partiją "Jedinaja Rosija" (Vieningoji Rusija), kodėl mes turėtume ją ignoruoti? Ar tik nemano konservatoriai, mėgstantys kištis į kitų valstybių vidaus reikalus ir tarpusavio santykius bei "profesionaliai" gebantys sugadinti draugiškus ryšius su kaimynais (ne vien Rusija, bet ir Lenkija, Baltarusija), vietoj mėsos ir pieno eksportuoti į Rusiją savo politiką ? Tik neaišku kokias jėgas jie ten pasitelktų, nebent tik revanšistines - prokomunistines?
Akivaizdu, kad ne tik vyriausybinių, bet ir demokratiškai plačiau išsiskleidusių tarppartinių, mokslinių, kultūrinių, ūkinių, visuomeninių organizacijų ryšių su Rusijos partneriais aktyvinimas, kurių konservatoriai negalėtų patys kontroliuoti ar perimti, tiesiogiai atsilieptų į jų partinius finansinius ir politinius interesus. Dangstymasis Lietuvos saugumo ar politikos "moralumo" lozungais reikalingas užsipuolant jų nevaldomus, viešai ir lygiavertės partnerystės pagrindu su Rusijos kolegomis bendraujančius asmenis. Buvo laikas kai jie aršiai puolė prezidentą Rolandą Paksą, Seimo narį (dabar europarlametarą) Viktorą Uspaskich. Šiuo metu jų puolimo smaigalyje atsidūriau aš, nes išdrįsau nepaisyti jų demagogijos ir plėtoti tarppartinius ryšius, kurie nei vienu punktu neperžengia minėtos 1991 m. tarpvalstybinės sutarties nuostatų, o yra nukreipti į tai, kad mūsų verslo, kultūros bei paprastų žmonių ryšiai su Rusijos partneriais klostytųsi kuo sklandžiau ir sėkmingiau. Išpuoliai prieš mane, piktinantis bendravimu su Rusijos valdančia partija (nors iš tikrųjų bendrauju ir su kitų partijų bei nepartiniais visuomeninių organizacijų atstovais, - ypač mokslininkais), tik patvirtina konservatoriškos dviveidystės cinizmą.
Tačiau vis tik yra bendros veiklos su Rusija sričių, kurios ne tik kad konservatorių toleruojamos, bet dargi monopolistiškai ugdomos ir anaiptol ne Lietuvos, o savo partinio iždo naudai. Akivaizdu, kad jiems naudingi tik tokie ryšiai su Rusija arba ryšių ignoravimas, kuris galimai pildo partinį biudžetą. Prisimindami niūrią "Mažeikių naftos" atitekimo Rusijos privačiai "Jukos" kompanijai istoriją ir šios kompanijos sužlugimo priežastis, paieškokime atsakymo - kodėl civilizuotai nesiderama su Rusija dėl dujų kainų, kodėl reikėjo sunaikinti AB "LEO", iki šiol užvilkinus alternatyvaus pigesnės elektros gamintojo - atominės elektrinės statybą? Mano įsitikinimu, atsakymas, kurio vis dar nesuvokė didžioji Lietuvos visuomenės dalis yra toks - konservatoriai tai daro siekdami sau naudos.
Kodėl keliama politinė psichozė kai kas nors kitas ima bendrauti su valdančiąja partija, galinčia Lietuvai palankiau spręsti ne tik maisto eksporto, bet ir energetinių išteklių importo į Rusiją klausimus? Kodėl civilizuotai nesiderama su "Gazpromu", o einama į konfliktą? Nuo importuojamų dujų kainų tiesiogiai priklauso ir importuojamos elektros poreikis, kiekis ir kaina. Šiam klausimui konservatoriai tikrai neabejingi ir tame glūdi visai ne nacionalinis, o privatus ir partinis interesas. Jei dujos būtų pigesnės, tai didesniu pajėgumu dirbtų jas naudojančios Lietuvos šiluminės elektrinės, konkurencinga ir pigesnė būtų vietinės gamybos elektra ir šiluma.
Už realias pastangas pasiekti palankesnių energijos įsigijimo ir lietuviškų prekių eksporto į Rusiją sąlygų man tenka patirti per konservatorių įtakoje esančius žiniasklaidos kanalus politinį ir psichologinį persekiojimą. Kadangi dauguma Lietuvos politikų ir jų valdomų partijų įpratę prisitaikyti prie tokiu būdu formuojamos konjunktūros, jie nesiryžta tvirtai pasakyti, kad "karalius" ne tik nuogas, bet ir degutuotas. Liūdna, bet principingų ir ryžtingų žmonių Lietuvos politikoje tikrai trūksta, o laisvos ir objektyvios žiniasklaidos dalies susilpnėjimas tokią niūrią realybę tik stiprina ir drumščia visuomenės sąmonę.
Tiems Lietuvos žmonėms, kuriems sveiko proto dar nesudrumstė konservatoriškos interpretacijos apie Prunskienės "prorusiškumą", pasakysiu: niekada nedariau ir nedarysiu nieko kas būtų bent kiek kenksminga Lietuvai. Bendrauju ne vien su Rusijos, o ir su ES šalių partijomis, mokslo ir visuomeninėmis organizacijomis. Aršiai konservatorių puolamas Lietuvos liaudies partijos susitarimas dėl bendradarbiavimo su kaimyninės šalies valdančia partija "Jedinaja Rosija"nėra išimtinis, tačiau šiandien, kai bendravimo su Rusija atmosfera sąmoningai drumsčiama, yra labai aktualus. Esu įsitikinusi, kad jis atveria viešus ir palankesnius kelius Lietuvos įmonėms ir žmonėms oriai, saugiai ir naudingai bendrauti, prekiauti, rengti bendrus kultūrinius, sporto renginius su kaimyninės šalies partneriais. Rusija yra ir liks viena svarbiausių Lietuvos partnerių, o bendradarbiavimas su ja reikalingas ir naudingas. Tikiu, kad savarankiškai ir racionaliai mąstantys žmonės tai supras.
