Jeigu lyginsime politikos, demokratijos ir gyventojų saugumo sritis, tai Antroji respublika nepalyginamai pirmauja. Nepaisant dažnai menko analitiškumo ir žemos kultūros, kuri būdinga dabarties politiniams ginčams, ir ryškių partinių nesutarimų, visgi šiuolaikinė Lietuva išmoko gyventi demokratiškai. Laiku vyksta rinkimai, nevaržomai veikia partijos, turime realiai įtvirtintą laisvę pasisakyti ir kritikuoti, kuria kartais net piktnaudžiaujame, peržengiant elementaraus padorumo ribas. Su demokratiškomis teisėmis ir laisvėmis tapome normalia valstybe, kuriai nebereikia išorės vertintojų ir kontrolierių.
Tarpukario Lietuvos Respublika nebuvo tokia. Demokratijos pasireiškimas joje buvo apribotas autokratinio režimo. Nors tame laikmetyje Europoje netrūko panašių ar net nepalyginamai brutalesnių rėžimų, visgi tenka pripažinti, jog ir Lietuva tuomet nebuvo demokratinė. Tuomet demokratijai nebuvome pribrendę. Kita vertus ir šiandien iš sociologiniai tyrimų tenka pastebėti, kad beveik kas antras lietuvis, ypač vargingiau gyvenantis ir mažiau išsilavinęs, būtų linkęs pritarti „kietos rankos“ režimui.
Demokratinės kultūros deficitas tebėra neišspręsta mūsų problema. Laimei tai neveda į autokratizmą, tačiau per kiekvienus rinkimus leidžia išpopuliarėti naujiems politiniams pranašams, kurių veikla smukdo mūsų politikos ir ekonomikos efektyvumą, stumia į politikavimą ir pigių vienadienių populizmo blizgučių turgų. O tam visuomenė vis dar niekaip neatsispiria, suteikdama teisę į valdžią patekti garsiau rėkiantiems ir daugiau žadantiems. Prisiminkime „naująją politiką“ sukūrusias R. Pakso ir A. Paulausko partijas, Kauno meru ir Seimo nariu tapusį ubagų karalių V. Šustauską, A. Valinską su pagyrūniškais, tačiau niekaip neįpareigojančiais Lietuvos prikėlimo lozungais. Taigi, nors tapome demokratiškesni, tačiau visuomenės politinės kultūros deficitas leidžia veikti populistams, kurie stabdo greitesnę šalies politinę plėtrą, ekonominę pažangą bei gerbūvio augimą. Tie procesai yra susiję. Prastai pasirinkę nubaudžiame ne tuos, kuriuos norėjome nubausti (paprastai buvusiuosius valdžioje), bet tik save.
Saugumas prieš grėsmes ir netikrumą
Įstoję į Europos Sąjungą, ir visų pirma į NATO, o taip pat plėtodami draugiškus santykius su kaimynais įgijome tokį savo šalies ir piliečių saugumą, kokio neturėjome šimtmečius. Be to šis saugumas yra nuosekliai stiprinamas. Tik neturintys istorinės atminties gali nevertinti to, ką reikėtų laikyti pačiu didžiausiu turtu, nepalyginamai didesniu nei gerovė. Saugumą ir laisvę galima lyginti su asmenine sveikata: ko yra verta, supranti tik ją praradęs. Prisiminkime šimtus tūkstančių ištremtųjų, žuvusių miškuose, gulaguose. Mūsų tėvų ir protėvių kartos siekė politinės laisvės, nes tik taip galėjome būti saugūs kaip tauta.
Tarpukariu gi Lietuva buvo itin nepavydėtinoje ir nesaugioje padėtyje. Kaimynystėje, okupavusi mūsų sostinę Vilnių, pavojinga ir priešiška Lenkija. Vėliau prie nedraugų prisijungė ir nacistinė Vokietija. Nei kiek ne mažiau grėsminga buvo ir veidmainė Sovietų Sąjunga, kuri viliojo draugauti, o iš pasalų kasė duobę su grandinėmis ir tremtimis. Valstybės viduje nuolat pavojų kėlė slapti, sovietų finansuojami, komunistų aktyvistai, todėl nepriklausomybę pavyko išlaikyti tik diktatūros sąlygomis.
Ekonominiai svyravimai
Per 20 metų išgyvenome tris ekonomines krizes: vos atkūrę nepriklausomybę, 1999 metais Rusijos finansų krizę ir dabartinę. Tačiau prisiminkime kokios jos skirtingos, kaip nevienodai jos paveikė mūsų gyvenimą? Tai yra todėl, kad tarp šių sunkmečių buvo tikrai solidūs augimo metai, sukūrę dinamišką ekonomiką, finansų ir bankų sistemą, patikimą nacionalinę valiutą litą.
Tarpukariu Lietuva taip pat išgyveno vieną itin sunkią ekonominę krizę 1929 m., kurią sukėlė JAV akcijų birža, o Lietuvoje dar pagilino pablogėję santykiai su Vokietija. Reikia pažymėti, kad tada nebuvo pensijų, nedarbo pašalpų, o ir algos buvo labai kuklios. Tokia situacija paskatino didelę lietuvių emigraciją į užsienį, be to kilo ūkininkų streikai, perversmų bandymai, buvo netgi aukų. Didelį emigracijos srautą mes turime ir šiandien. Tačiau juk prieš krizę 2007 - 2008 m. emigracija jau buvo sustojusi ir netgi buvo prasidėjęs išvykėlių grįžimas į tėvynę. Ši krizė vėl smogė, tačiau tikrai ne ilgam. Tad ir šioje srityje esme stipriai pažengę.
Esame lietuviai – esme stiprūs
Esame darbštūs, atsparūs, tik gal per daug savigraužos ir mėgstantys padejuoti. Mūsų tautinis charakteris neleidžia prapulti nei Sibire, nei emigracijoje. Vėl turime laisvą valstybę, tad patys ir privalome sukurti ją tokią, kurios trokštame. Gerovės šalį, kuri leistų gyventi oriai. Tačiau net ir šioje statyboje nesame vieni: į Lietuvą plūsta didelė Europos Sąjungos parama.
Laisvė nėra gerovė, nors daug kas iš jos to tikėjosi. Tačiau ji yra būtina prielaida siekti savo tikslų. Laisvė reikalauja atsiriboti nuo nelaisvės ir pirmiausia asmeninės! Nuo to, kas mums kasdien kliudo – netinkami įpročiai, minios nuomonėje vyraujančios ydos, klaidos, nežinojimas, valios deficitas – tai mūsų pačių asmeninės nelaisvės pasireiškimai. Tik sugebėdami įveikti juos, daromės laisvi, kuriame ir tuo pačiu padedame kitiems. Turime ugdyti brandžią asmeninę atsakomybę už save, aplinkinius, savo miestą, kaimą ir Lietuvą. Visgi laisvės dėka daugėja savarankiškų, veiklių, pilietiškų, verslių ir savo protu bei gebėjimais pasitikinčių žmonių. Jie ir yra naujosios Lietuvos pamatas, kurį turime plėsti ir stiprinti.
Lietuva visada susidurdavo su politiniais, socialiniais ir ekonominiais iššūkiais, tačiau sėkmingai juos spręsdavo ir kaskart išeidavo sustiprėjusi. Jeigu ne nelemtasis Molotovo – Ribentropo paktas Lietuva dabar būtų tikra galiūnė, besilygiuojanti į Švediją ar Šveicariją. Deja, vėl turime pereiti tuos pačius jaunos valstybės išbandymus, kuriuos perėjo mūsų seneliai, tačiau šįkart, yra vilties, paskutinį kartą!
Tegyvuoja Lietuva!
Kęstutis Masiulis yra TS-LKD narys
