Dažniausiai kalbos apie biurokratizmo mažinimą virsta siūlymais mažinti tarnautojų skaičių. Žurnalistams ir visuomenei besidomintiems Saulėlydžio klausimais labiausiai rūpi kiek tarnautojų atleista, kokios jų algos. Ypač rūpi ir priedai. Valdymo tikslų požiūriu šie klausimai yra antraeiliai.
Įsivaizduokime, kad „zaporožiečių“ gamykloje pradeda dirbti naujas vadovas, kurio uždavinys yra šį pirkėjui nekeliantį pasitikėjimo gaminį paversti antruoju „mersedesu“. Jis nutaria atleisti pusę darbuotojų arba jiems sumažinti atlyginimus... Ar nuo to pagerės gaminio kokybė? Akivaizdu, kad kokybei pagerinti reikės keisti prastus projektuotojus geresniais, pasenusius įrenginius modernesniais, o darbuotojus išmokyti jais dirbti. Taip pat reikės kitokio procesų ir kokybės valdymo, kitokio personalo, kitokios rinkodaros, pakelti darbo kultūrą, kokybės valdymą ir t.t.
Viešajame administravime taip pat turime susitelkti į kitokius tikslus, jeigu siekiame gilesnių valstybės valdymo pokyčių. Turime nustoti kreipti dėmesį į mažai reikšmingus dalykus, dėl jų nervintis ir diskutuoti visuomenėje. Taip sunaudojama daug energijos kol galiausiai paaiškėja, kad atleidus valdininkų ir nukirpus jiems atlyginimus – niekas iš esmės nepasikeitė: „zaporožietis“ niekuo nepagerėjo!
Svarbu ne procesas, o rezultatas
Statybininkas labai stengėsi sumūryti tvirtą sieną, bet ji nuvirto... Ką mes įvertinsime? Pastangas ar rezultatą?
Taip yra privačiame gyvenime, versle ir viešajame sektoriuje. Tačiau viešasis sektorius kaip tik visu šimtu procentų yra orientuotas į procesą. Valdininkai vykdo reglamentuotas procedūras, net jei jos neracionaliai švaisto lėšas, stumia verslą į akligatvį arba kuria perteklines kliūtis piliečiui. Niekas negali papriekaištauti, nes viskas teisėta. Žmogus yra niekas.
Reglamentas yra viskas!
Orientavimasis į popierizmą, aklas vadovavimasis jais, absurdiškas siekis suspausti pasaulį į reglamentus ir yra biurokratizmas. Būtent reglamentaristinė arba biurokratinė yra mūsų viešojo valdymo kultūra. Todėl pagerinimų taikiniu turi tapti kultūra.
Dabartinė viešojo administravimo sistema tiesiog verčia kreipti dėmesį į darbuotojų skaičių ir panašius kriterijus, nes valstybė skiria lėšas ne rezultatui, tačiau procesui. Atskirai darbuotojų atlyginimams, patalpų išlaikymui, kanceliarinėms išlaidoms ir t.t. Taip neskatinamas iniciatyvumas ir ekonomiškumas. Įstaiga padidins tarnautojų skaičių - gaus papildomai lėšų atlyginimams, turės daugiau patalpų - gaus daugiau lėšų jų išlaikymui. Biurokratinis valdymas kaip taisyklė serga „gruodžio karštlige“: gruodžio mėnesį yra beatodairiškai naudojamos likusios metų lėšos, kad nebūtų sumažinti kitų metų asignavimai.
Taigi biurokratinis valdymas yra orientuotas tik į „įeigą“ – kaip gauti daugiau etatų, materialinio turto, finansų. O orientuotis į „išeigą“ – ekonomišką svarbių rezultatų pasiekimą yra sunkiai įkandama problema. Jei valstybės tarnautojas griežtai laikėsi reglamentų, nors rezultatas gavosi prastas – jis yra teisus. Biurokratiškai suprantamos administracinės teisės požiūriu nereglamentuota problema paprasčiausiai neegzistuoja. Todėl šiame dinamiškame pasaulyje biurokratinis valdymas nebepajėgia valdyti, nes reglamentai vis labiau atsilieka nuo gyvenimo.
Išeitis - viešoji vadyba ir globalus biudžetavimas
Norėdami paskatinti viešąsias institucijas keistis, netgi būti kaitos iniciatorėmis, turime pertvarkyti sistemą ir jos kultūrą. Įdiegti modernų viešosios vadybos principais grįstą modelį su visais elementais: strateginiu valdymu, procesų planavimu, kaitos ir organizacijos kultūra bei personalo valdyba. Būtų klaida manyti, kad atskiro kurio nors vadybos elemento (pavyzdžiui tik strateginio valdymo) įdiegimas duotų teigiamų rezultatų.
Tarkim norime beveidę „tradicinę“ vidurinę mokyklą paversti kryptingai į gamtos mokslus orientuota mokykla. Pasirinktas mokyklos strateginis tikslas bus be galo svarbus. Tokia mokykla skirsis nuo bet kokios kitaip orientuotos mokyklos: menų ugdymo, sustiprinto užsienio kalbos lavinimo ir pan. Pasirinkta strateginė kryptis nulems veiksmus, kuriais teks keisti ugdymo procesus ir atitinkamai transformuoti organizaciją. Pagaliau tai pareikalaus pritaikyti personalą.
Taigi biurokratinio valdymo keitimas vadybiniu reikalauja esminių pokyčių - reglamentais nebespausti institucijų į griežtus rėmus. Ko vertos tariamos „strategijos“, sukurtos samdytų „ekspertų“? Visi puikiai supranta, kad institucija pagal surašytą strategiją negalės pritaikyti ir pakeisti vidinių procesų, atliekamų funkcijų bei personalo. Tai tėra tuščias lėšų ir laiko švaistymas.
Viešojoje vadyboje reikia griežtai susitarti dėl rezultatų, reglamentuoti asmeninę atsakomybę už rezultatų pasiekimą, bet leisti vadovams keisti institucijos funkcijas ir personalą, bei ieškoti geriausių kelių kaip tą rezultatą pasiekti. Šalyse, kur veikia viešosios vadybos principai, pvz. Danijoje, toks valdymas dar vadinamas kontraktų vadyba. Su administratoriais yra sudaromos rašytinės sutartys kaip bus valdoma tam tikra viešoji sritis ir kokie rezultatai bus pasiekti per numatytą laiką, bei sutariama konkreti atsakomybė už netesybas.
Norint įdiegti geriausius rezultatus duodantį viešosios vadybos modelį būtina kurti ir globalaus biudžetavimo sistemą. Atsisakyti smulkmeniškai reglamentuoti finansinių asignavimų panaudojimą. Lėšos turėtų būti skiriamos konkrečioms paslaugoms teikti, tačiau leidžiama pačiai įstaigai panaudoti išteklius taip, kaip atrodo išmintinga ir reikalinga siekiant rezultato. Pavyzdžiui, visuomenė suinteresuota, kad valstybėje būtų apsaugotos vaikų teisės, taigi skiriame pinigų sumą vaikų teisių tarnybai ir laukiame sutarto rezultato. O kiek dirbs kontrolierių – 1, ar 10 ar 100 ne taip svarbu, jeigu vaikų teisės bus ginamos tinkamai.
Kyla klausimas, kiek skirti lėšų, kad jos nebūtų švaistomos? Jeigu sektoriuje nėra konkurencijos, tai nelengva nuspręsti, tačiau kitos šalys taiko lyginamosios analizės ir audito kriterijus. Galime lyginti „valdiškų“ ir privačiai teikiamų paslaugų kainas, įstaigos biudžetą ar paslaugų kainą su kitose valstybėse veikiančiomis analogiškomis įstaigomis, įstaigos biudžetą skirtingu laikotarpiu. Tarkim palyginę priimtą 2010 m. Seimo biudžetą su 2005 m. biudžetu pamatysime, kad dabar Seimas valstybei kainuoja pigiau, nors Seimo narių nesumažėjo! Kitas būdas tai auditas, kurio išvados paaiškina ar tikslingai buvo naudotos lėšos, jeigu ne - kitais metais reikėtų skirti mažiau. Tačiau auditas turi būti orientuotas analizuoti veiklą, jos rezultatyvumą, o ne tik patikrinti sąnaudas, pagal formalius buhalterinius straipsnius.
Valstybės tarnautojai nėra gobšesni už kitus, jie nėra apsigimę švaistūnai, nėra tik „kavos mėgėjų klubas“. Jie gali dirbti rezultatyviai, tačiau valstybės politikai ir visa visuomenė valstybės įstaigoms turi nustatyti aiškius kriterijus ir leisti jiems patiems pasirinkti efektyviausius kelius kaip pasiekti rezultatą. Nenormalu, kai piliečiams svarbiausia ar gavo tarnautojas premiją jubiliejaus proga, kokiu automobiliu jis važinėja, ar yra darbe nuo 8 iki 17 val., o darbo rezultatai niekam nekvaršina galvos.
Prof. Kęstutis Masiulis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys
