Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
Laikinoji Seimo energetikos komisija, vadovaujama socialdemokrato Artūro Skardžiaus, po metų tyrimo paskelbė nustačiusi daugybę lėšų švaistymo ir net korupcijos atvejų. Tuo metu konservatorius Kęstutis Masiulis su išvadomis nesutinka ir teigia, kad jos kelia grėsmę svarbiems strateginiams projektams.
Apie tai žurnalisto Edmudo Jakilaičio pokalbis su laikinosios komisijos pirmininku A. Skardžiumi ir šios komisijos nariu, Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų frakcijos nariu K. Masiuliu.
– Pone Skardžiau, ar Jūs nustatėte tokių atvejų energetikos ūkyje, kurių niekaip kitaip nei korupcija pavadinti negalite?
– Taip. Pavyzdžiui, Visagino atominė elektrinė atliko viešųjų pirkimų už 80 mln. litų. Ir beveik visuose pirkimuose, atlikus vidinį auditą, buvo nustatyti pažeidimai. Komisija kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, į Generalinę prokuratūrą – šiuo metu jau atliekami du ikiteisminiai tyrimai.
Viešųjų pirkimų tarnyba taip pat patvirtino, kad beveik visuose pirkimuose yra Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. Taip pat ir dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Į Generalinę prokuratūrą komisija kreipėsi ir dar dėl šešių įtarimų sukėlusių klausimų. Ką nuspręs prokuratūra, nežinome, tačiau mūsų manymu, tai yra korupciniai nusikaltimai.
– Pone Masiuli, kodėl Jūs ir visa Jūsų frakcija balsavo prieš šias išvadas, jei juose yra kreipimaisi į atsakingas institucijas? Ar Jūs manote, kad čia yra rimtesni dalykai pakasti?
– Ši komisija buvo sudaryta tada, kai dar nebuvo Ukrainos, Krymo įvykių ir Rusijos vaidmuo Lietuvoje dar nebuvo toks reljefiškai aiškus, kad ši šalis turi įvairių interesų energetikoje. Kai mes apie tai kalbėdavome ir sakėme, kad kuriame Nacionalinės energetikos strategiją, daugelis iš mūsų šaipėsi. Dabar, laikinosios energetikos komisijos darbo metu, išaiškėjo daugelis aplinkybių. Net premjeras Algirdas Butkevičius ėmė stabdyti įsibėgėjusi komisijos pirmininką Skardžių, kad jis negriautų trečiojo energetikos paketo, suskystintų gamtinių dujų terminalo ir kitų projektų.
– Vargu, ar A. Skardžius gali sugriauti šiuos projektus?
– Jeigu susirūpinimą išreiškė Norvegijos įmonė, šios šalies ambasadorius, nes norvegai nesuprato, kas čia dedasi, kodėl šmeižiama garbinga įmonė, tai iš tiesų kyla klausimas, kam visa tai yra daroma. Ponas Skardžius turi daug energijos, jis buvo pasodintas ant žirgo, kad su savo kardeliu užkapotų tuos konservatorius eilinį kartą pasakant, kad konservatoriai yra korumpuoti, teroristai ir panašiai. Tai toks buvo tikslas.
Paskui socialdemokratai patys ėmė gesinti tą įkarštį. O dėl kreipimųsi į Generalinę prokuratūrą – aš esu visada už. Tačiau tam nereikia jokių komisijų. Jeigu matau, kad yra blogai, aš ir kreipiuosi į prokurorus, kam dar tos komisijos? Mes prašėme, reikalavome, kad būtų tiriama ir tai, kaip Viktoras Ševaldinas valdė Ignalinos atominę, kaip buvo sudarinėjamos sutarys su „Nukem Technologies“, tačiau veltui. Viskas, kas liečia ankstesnę kadenciją – nes kai kurie galai eina net iki Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo valdymo periodų – buvo praleidžiama pro pirštus. Esą neįdomu, nesvarbu.
– Pone Skardžiau, akivaizdu, kad politinis momentas čia yra. Jūs pats esate politikas, Seimas taip pat politinė institucija. Ar Jūs pats sau buvote atsakęs į klausimą, ko Jūs siekiate?
– Seimas suformulavo užduotis, aš buvau deleguotas į komisiją. Nesakau, kad Seimo suformuluoti klausimai idealūs, kai kurie labai nekonkretūs, tačiau savo išgalėmis – pasitelkę Valstybės kontrolę, kitus pareigūnus – galų gale suformulavome išvadas pagal turimą informaciją. Daug informacijos buvo slepiama.
Kolega Masiulis priekaištauja dėl tyrimo periodo, tačiau toks periodas ir buvo numatytas: 2009 –2012 metai, kai valdė konservatoriai. Visi svarbiausi klausimai būtent tais metais ir prasideda. Pamatėme, kad strateginių objektų dauguma buvo įgyvendinama netinkamai. Aš nekvestionuoju nei vieno projekto, jie tikrai reikalingi, tačiau kalbu apie jų kainą, apie ekonominę naudos ir kaštų analizę. Tai nebuvo padaryta nei viename strateginiame objekte ir už kiekvieną išleistą litą turės sumokėti elektros, dujų vartotojai.
Kiek pavyko išsiaiškinti, pono energetikos ministro Arvydo Sekomoko tikslas buvo sudaryti tokias sutartis, kad atėjusi nauja valdžia jau nieko negalėtų atšaukti. Tas pats ir su suskystintų gamtinių dujų terminalu. Sutartis su „Hoegh LNG ltd“, kuri registruota Bermuduose, yra galutinė, neatšaukiama nors ir žemės drebėjimas kiltų. Tas pats ir su Lietuvos elektrinės devintojo bloko aptarnavimo sutartimi. Ji buvo sudaryta su „General Electric“ 19-kai metų dar tik pradėjus bloką statyti.
– Pone Masiuli, ar Jūs irgi bandėte į tai gilintis, ar žiūrėjote į komisijos darbą kaip į tam tikrą valdančiosios daugumos žygį prieš buvusią daugumą ir buvote iš anksto nusiteikęs, kad komisijos darbas bus tendencingas?
– O kaip kitaip aš galėčiau žiūrėti? Pažiūrėkime, kaip buvo formuojama ši komisija. A. Skardžius anksčiau buvo susijęs su vėjo jėgainių plėtra, vadovavo asociacijai.
– Tačiau vėjo jėgainės yra pozityvus dalykas.
– Taip, jeigu jos nesupriešinamos su atomine elektrine. Paaiškėjo, kad yra labai priešinama. Ir tas vėjo jėgainių pozityvas Lietuvos žmonėms kainuos daug brangiau, negu atominės elektra. Štai A. Skardžius daug kalba apie kaštų ir ekonominės naudos analizę. Tačiau jeigu anie projektai buvo tokie blogi, tai ši nuostabioji Vyriausybė turėtų juos visus griauti ir pradėti savus. Tačiau ji juos tęsia ir džiaugiasi, kad bus tiesiamas kabelis į Švediją, kuris atpigins elektros energiją ir panašiai. Premjeras ir kitų partijų vadovai pasirašė įsipareigojimą statyti atominę elektrinę, o kiek iečių buvo sulaužyta!
– Tačiau Jūs turbūt prisimenate, kad elektros tilto į Lenkiją projektui jau 18 metų, o į Švediją, rodos, 14 metų?
– O kada ši idėja pajudėjo? Galbūt mes ir padarėme klaidų, galėjo būti ir prisiplakusių žmonių, kurie veikė nesąžiningai, tačiau mes siekėme to, kad pasikeitus Vyriausybei, nebūtų grįžtama prie Rusijos interesų, kad energetiniai projektai būtų įgyvendinti. Skubėjome, stengėmės... Ar bent vienas iš tų projektų Lietuvai nereikalingas?
– Pone Skardžiau, komisijos išvadose yra daugybė kritikos ir daugelis dalykų iš tiesų skamba įtartinai. Tačiau tai, kad valdančioji dauguma, laimindama šias išvadas, kurios kritiškai vertina kai kuriuos projektus, ir toliau juos tęsia, atrodo keistokai. Ką manote?
– Išvadose nėra kritiškai atsiliepiama nei apie vieną projektą, kuris reikalingas Lietuvai. Nei vienas projektas nėra kvestionuojamas, tačiau mes kalbame apie būdą, kaip tai įgyvendinama ir projektų kaštus. Kodėl suomiai su estais susitarė, o mes nesugebėjome sutarti su latviais, kurie turi dujų saugyklą? Sujungus valstybes per jų terminalus, būtume turėję taką. Štai estai su suomiais turės du terminalus už europinius pinigus, o mes, nieko nepaskaičiavę, užkrauname vartotojams naštą. Be to, norėčiau pabrėžti, kad bendrovėje „Klaipėdos nafta“ šiandien šeimininkauja Kremliaus įmonė „Litasko“. Ją atvedė ponas Sekmokas su Andriumi Kubiliumi 2012 metų rudenį.
– Ką reiškia šeimininkauja?
– Šeimininkauja todėl, kad turi išskirtinę teisę valdyti „Klaipėdos naftos“ talpas, į kurias buvo kraunamas mazutas. Geležinkeliai jau metus negali dirbti visa apimtimi.
– Rusai išsinuomavo talpas tam, kad Lietuva jų nenaudotų?
– Taip, tas pats ir Latvijoje. Geležinkeliai negauna krovinių, akcijų vertė krenta, Klaipėdos uostas negauna krovinių, blokuojamas ir Ventspilio uostas. „Klaipėdos naftos“ akcijų vertė krito trečdaliu per tuos metus, pajamos iš krovos darbų taip pat.
– Kodėl Rusija tai daro? Kad kenktų Lietuvai?
– Tam, kad būtų blokuojamas mazuto vežimas. Anksčiau mazutas iš Baltarusijos gamyklų buvo vežamas per Klaipėdos uostą.
– Norite pasakyti, kad A. Sekmokas ir „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis tyčia pasirašinėjo Lietuvai nenaudingą sutartį?
– Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas šį klausimą nagrinės artimiausiame posėdyje.
– Pone Masiuli, galite kaip nors tai pakomentuoti?
– Komisijos išvadose apie tai nėra nei vieno sakinio, nieko apie tai nežinau. Tai ir yra pavyzdys, kaip buvo komisijoje dirbama. Tiriama viena, o kalbama apie kitką. Mes esame parašę savo alternatyvias išvadas, nes niekas komisijoje mums neleido normaliai dirbti, į mūsų siūlomas išvadas nebuvo rimtai žiūrima. Dabar ponas Skardžius sako: man tinka visi objektai, bet netinka būdas ir pradeda burti kažkokius būdus iš oro. Žiūrėkime, kokias alternatyvas tuo metu turėjo Vyriausybė, kuo ji rėmėsi. Visos tos Skardžiaus šnekos apie kažkokius netinkamus projektų įgyvendinimo būdus yra tik priedanga parodyti, koks jis geras.
– Pone Skardžiau, skaitant išvadas, labai į akis krenta išlaidos konsultantams. Kiek jiems buvo sumokėta per komisijos tirtą laikotarpį?
– Pagrindinėse įmonėse sumokėta 252 mln. litų, prie to dar reikėtų pridėti Lietuvos elektrinės išlaidas: kombinuoto bloko konsultantams sumokėta 28 mln. litų. Šią informaciją gavome neseniai, ji buvo slepiama nuo mūsų. Beveik viską reikėdavo išpešti grasinant, kad atvažiuosime su policija.
– Ką darė tie konsultantai?
– Vieni teikė teisines, kiti mišrias konsultacijas. Pavyzdžiui, Ignalinos atominės elektrinės uždarymui konsultantai buvo pasamdyti ne už europinius donorų pinigus, o už lėšas, sukauptas iki uždarymo. Jų paslaugos buvo pirktos už 600 tūkst. litų, o išleista per trejus metus, neskelbtinų derybų būdu sumą papildan, net 25 mln. litų.
– Kokią išvada Jūs darote? Ar konsultantai ir advokatų kontoros labai gerai dirba, ar čia yra kitų niuansų?
– Yra ir daugiau niuansų. 2010–2011 metais pradėtą energetikos sektoriaus reformą buvo pavesta atlikti privatiems subjektams – konsultantams „Ernst&young” ir advokatų kontorai LAWIN. Vyriausybei nepatvirtinus tos reformos, jie patys pradėjo ją įgyvendinti ir labai daug žmonių iš „Ernst&young“ šiandien užima vadovaujančias pareigas energetikos sistemoje. Vienas iš jų yra Rokas Masiulis, „Klaipėdos naftos“ vadovas. Ir Lietuvos energijos vadovas yra iš tos pačios kontoros. Matome, kad interesas buvo didelis, jie patys sukūrė pertvarką, patys ją įgyvendino, nors Vyriausybė jų rengto projekto nepatvirtino. O įmonės buvo skaidomos, jų turtas dalinamas. Mes prašėme Valstybės kontrolės, kad ištirtų, ar nebuvo padaryta žala valstybei. Tačiau Valstybės kontrolė tik konstatavo, kad taip negalima daryti, tačiau nepaskaičiavo, kiek valstybė galėjo patirti žalos.
