Nors praėjusią savaitę iš link finišo judančio Europos krepšinio sezono sėkmingai estafetę perėmė pasaulio sporto karalienė – lengvoji atletika, o pačius abejingiausius išjudino rankinis, krepšinis neužleido pirmųjų sporto laikraščių puslapių. Šį kartą kovas aikštelėse pakeitė diskusijos už jų ribų.
Pagrindinė tema – kas atstovaus Lietuvai artėjančiame Europos krepšinio čempionate? Jau tiksliai žinomos dvi aukos – ilgametis komandos kapitonas, vienas iš rinktinės variklių 31 m. Saulius Štombergas, nusprendęs galutinai baigti karjerą Lietuvos rinktinėje ir kur kas mažesnį vaidmenį rinktinėje vaidinantis, bet visada patikimas, o šį sezoną puikią formą demonstravęs Rimantas Kaukėnas.
Jeigu 11 m. rinktinei atidavusio Europos čempiono ir vicečempiono, dukart olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojo S. Štombergo pasitraukimas nėra ypač netikėtas ir už nuopelnus bei atsidavimą vertėtų žemai žemai nulenkti jam galvą, tai pagrindinėje rinktinėje kol kas vietos neturinčio R. Kaukėno apsisprendimas atstovavimą rinktinei iškeisti į vestuves ir saldžią povestuvinę kelionę, galima suprasti ir kaip nemenką antausį A. Sireikai. Visgi tai asmeninis žaidėjo apsisprendimas, o asmeninis gyvenimas yra kur kas svarbesnis dalykas, negu darbas. Net jei tai būtų atstovavimas šalies rinktinei.
Rinktinėje galime neišvysti ir “auksinio berniuko” – Šarūno Jasikevičiaus, kuris norėtų nors vieną vasarą paskirti ilgam poilsiui. O šiuo metu jo mintyse pirmuoju numeriu pažymėta tikriausiai ne rinktinė – dėl jo galvos kovoja 10 NBA komandų, kurios tikisi didžiulę vertę Europoje įgijusį krepšininką matyti savo gretose. Aišku triskart Eurolygos nugalėtoją ir Europos čempioną tenkintų nebent vieta startiniame komandos penkete, pačiu blogiausiu atveju – šeštojo žaidėjo pozicija ir nemenkas, už 3 m. kontraktą 10 mln. dolerių uždarbis. Daugeliui iš mūsų rūpėtų viena – kad kuo greičiau paaiškėtų jo tolimesnis likimas, o mes išgirstume teigiamą atsakymą dėl atstovavimo Lietuvos rinktinei Europos čempionate.
Be “Šaro”, abejones dėl dalyvavimo Europos čempionate pareiškė aukštaūgis E. Žukauskas, kurio sprendimas gali paaiškėti, paskutinį žodį tarus Š. Jasikevičiui. Eurelijus teigė neatstovausiąs, jeigu rinktinėje nebus S. Štombergo ir Š. Jasikevičiaus. Taigi dabar viskas Šarūno rankose.
Taip pat Lietuvos spalvomis gali nepasipuošti ir Darius Songaila, kuris kol kas dar neturi kontrakto kitam sezonui, o žinant dabartinę NBA padėtį (lygai gresia lokautas), Dariaus atstovavimas irgi lieka su didžiuliu klaustuku.
Kaip įprasta rinktinėje nebus ir Žydrūno Ilgausko. Apie jo problemas šnekėta - prišnekėta, nesinori kartotis, norėtųsi viena - palikti žmogų ramybėje ir tiesiog išbraukti jį iš rinktinės sąrašo. Vargu ar kas tikisi jį dar išvysti Lietuvos rinktinėje, o NBA jam tikrai yra reikalinga – ten jo darbas, pinigai, sirgaliai.
Kas gi lieka 2003 m. čempionų rinktinėje? Neabejotinai A. Macijauskas, R. Šiškauskas, broliai Lavrinovičiai ir žinoma būrys talentingų, dar savo valandos laukiančių, Lietuvos krepšinio vilčių.
Nesinori tikėti, kad rinktinę ištiks 1997 m. likimas, kai po Atlantos olimpiados pasitraukus keletui vedamųjų žaidėjų, Lietuva Europos čempionate liko tik šešta. Dabartinę situaciją negalima vertinti analogiškai, nes rinktinėje žaidėjų pasirinkimas, skirtingai nei tada, yra didžiulis, o dabartiniai rinktinės nariai nėra kažkokie tarptautinių varžybų patirties neturintys viščiukai. Jau ko vertas “Lietuvos ryto” patekimas į ULEB finalą – o iš jo juk rinktinės kandidatų sąraše yra ir S. Jasaitis, ir T. Delininkaitis, ir R. Javtokas.
Ar nepasikartos karti 1997 m. istorija, ateitis parodys, tačiau akivaizdu viena – jeigu centro puolėjų, atakuojančių gynėjų, lengvųjų ir sunkiųjų kraštų problema dar yra valdoma, tai įžaidėjo pozicija, pasitraukus Šarui, taps jau ne Achilo kulnu, o visa pėda.
Šias minorines gaideles (nors dar niekas galutinai nepaaiškėjo) praėjusią savaitę prasklaidė lengvoji atletika ir rankinis, padovanoję Lietuvos sporto gerbėjams puikių emocijų.
Virgilijus Alekna, nors sunkiai riedėdamas ir jaudindamasis savo žiūrovų akivaizdoje, nugalėjo Vingio parke vykusiame tarptautiniame turnyre. Visgi manau pačiam sportininkui – didžiausia pergalę buvo ne pirmoji vieta, o nuostabus ir šiltas, o svarbiausia – milžiniškas, apie 10 tūkstančių susirinkusių žmonių, palaikymas. Tokio antplūdžio lengvosios atletikos varžybose tikrai jau seniai nebuvo, o to pagrindinis kaltininkas – V. Alekna, sugebėjęs sukviesti beveik visus stipriausius pasaulio diskininkus, o žmonėms dar kartą patvirtinęs, kad jis - Lietuvos Patriotas.
Abejingų nepaliko ir Lietuvos rankinio rinktinės pasirodymas. Sukandusi dantis, teisėjo pliekiama (8 lietuvių pašalinimai prieš varžovų 0), Lietuva sugebėjo išplėšti lygiąsias rungtynėse su dabartiniais pasaulio čempionais – ispanais. Nepaisant to, kad laukia atsakomoji dvikova, kurioje tikrai nebebus tokios sirgalių paramos, ir tikėtina, jog rezultatas bus neigiamas, Lietuvos rinktinė namų susitikime įrodė, kad žaidžia žmonės, o ne vardai. Pasiaukojamas ir visiškas atsidavimas žaidimui – puiki dovana sirgaliams. Ir visgi kirba mintis, na kaip gi būtų pasibaigusios varžybos, jeigu ne pagrindinio įžaidėjo G. Savukyno trauma ir nors šiek tiek mažiau tendencingi teisėjo sprendimai.
Kova ir atsidavimas – pastaruoju metu visoms Lietuvos rinktinėms būdingi bruožai (iš tiesų šito pristigdavo anksčiau). Ir nors būsime mažiau patyrę, mažiau techniški ar lėtesni negu varžovai, o atiduosime viską, ugneles degs akyse, o žiūrovai po varžybų sakys: “Jie paaukojo save” – rezultatas bus aiškus ir tada jau ne taip svarbu, ką rodys švieslentėje degantis rezultatas.
