Į Vilnių grįžęs Lietuvos rinktinės vyr. treneris Kęstutis Kemzūra paskelbė, jog už rinktinės borto lieka Arvydas Eitutavičius ir Mindaugas Lukauskis. Strategas tokį sprendimą motyvavo tuo, jog likę krepšininkai labiau tinka dabartinės Lietuvos rinktinės žaidimo stiliui.
– Treneri, kaip į šį sprendimą reagavo žaidėjai?
– Natūralu, kad jie buvo nusiminę. Abu įdėjo daug energijos, daug pastangų. Labai gražu, abu padėkojo komandos draugams už darbą kartu. Manau, kad tokioje situacijoje nuotaikos buvo pozityvios.
– Kokie komandos pliusai ir minusai išryškėjo draugiškose rungtynėse prieš ispanus ir amerikiečius?
– Noriu pabrėžti, kad komandos, su kuriomis žaidėme Vokietijoje ir Ispanijoje, stipriai skiriasi su savo žaidimo stiliumi, talentu bei tikslais, su kuriais važiuoja į pasaulio čempionatą. Gerai yra tai, kad mes bent jau atkarpomis parodome, jog galime kautis su visais. Blogai yra tai, kad mes visų 40 minučių nesilaikėme savo žaidimo plano.
Per daug darėme klaidų, per daug leidome varžovams atsikovoti kamuolių. Priešininkai pasinaudoję mūsų klaidomis surinko daug lengvų taškų. Kita vertus, visai tai mums išėjo tik į naudą. Bendrai kalbant esu patenkintas, nes mes nei pakilome virš debesų, nei nusileidome po žeme.
Jūs įsivaizduokite, kas būtų jeigu mes nugalėtume amerikiečius. Visa komanda apie save pradėtų galvoti per daug gerai. Dabar mes tvirtai stovime ant žemės ir suprantame, kad galime žaisti. Ir ne tik žaisti, bet ir laimėti. Mes taip pat suprantame, kad negalime išeiti į aikštelę ir nevertinti kažkurio varžovo. Turime visuose mačuose rungtyniauti visa jėga. Žaidžiant su tomis komandomis, kurios ginasi labai kibiai ir nuolat mus spaudžia, yra sunku žaisti pozicinį žaidimą. Liko kelios dienos ir per jas daug dėmesio skirsime būtent šiam elementui pagerinti.
– Kas su Mantu Kalniečiu dalysis įžaidėjo poziciją?
– Tie, kas liko. Mūsų atakuojantys gynėjai: Martynas Gecevičius, Renaldas Seibutis, Martynas Pocius ir Tomas Delininkaitis žino, kad turės pagelbėti įžaidėjui. Aš nesitikiu iš jų, kad jie pridarys stebuklų, bet jie turi padėti persivaryti kamuolį į varžovų aikštelės pusę bei organizuoti puolimą.
– Kodėl būtent trečiajame kėlinuke įkrentate į žaidybinę duobę?
– Su Ispanijos rinktine nuo pat trečiojo ketvirčio pradžios žaidėme prastai. Nežinau, kodėl taip nutiko. Galbūt per ilgai rūbinėje užsibuvome. Buvome kažko šiek tiek išsigandę. Turėjome neblogų progų, tačiau niekaip nepavykdavo įmesti. Amerikiečiai mus spaudė ir jiems pavyko mus išmušti iš pusiausvyros. Nereikia pamiršti, kad tose rungtynėse tiek su ispanais, tiek su amerikiečiais rungtyniavome naudodami net 14 žaidėjų. Nenorėjau apsiriboti 7-8 krepšininkais. Jeigu tai būtų kažką lemiančios rungtynės, tuomet žaistume kitaip.