Lietuvos skola — viena dažniausiai eskaluojamų temų krizės metu. Šiuo metu valdžios skola siekia beveik 40 mlrd. litų, tačiau kur kas aktualesnė problema yra dvigubai didesnės vidaus skolos, apie kurias, panašu, Vyriausybė nėra suinteresuota kalbėti.
Viena svarbiausių Lietuvos verslą apėmusio sąstingio priežasčių — nesutvarkytas valstybės savivaldybių institucijų ir įmonių skolų mechanizmas. Valstybės bei kitų institucijų ir verslo subjektai įsisukę į savotišką užburtą ratą: savivaldybės skolingos įvairioms įmonėms, kurios, neatgaudamos pinigų, negali mokėti savo kreditoriams — Sodrai, VMI, bankams bei toms pačioms savivaldybėms. Negana to, verslo rinkos žaidėjai, turintys skolų dėl savivaldybių įsiskolinimų, negali dalyvauti jokiuose viešuosiuose pirkimuose. Taip verslas įklampinamas ir pasmerkiamas merdėti.
Tai pasaka be galo arba, vaizdžiai tariant, bala, kurioje likimo valiai kepurnėtis paliktos savivaldybės, valstybės institucijos ir įmonės.
Netikros kliūtys tarpusavio skolų užskaitai
Per visą savo valdymo laikotarpį Vyriausybė taip ir nesugebėjo sukurti tvarkos, kuri leistų vykdyti valstybės institucijų (Sodros, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir savivaldybių) ir verslo subjekto pradelstų tarpusavio skolų užskaitą.
Negana to, Vyriausybės nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo nustatyti šios užskaitos tvarkos, mat ūkio subjektų mokami mokesčiai yra prievolė valstybei, mokestinės prievolės vykdymą reglamentuoja viešoji teisė, o valstybės ir savivaldybių institucijų įsiskolinimai ūkio subjektams už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas nėra valstybės įsiskolinimai. Šių subjektų sutartinių prievolių vykdymą reglamentuoja civilinė teisė.
Kyla klausimas — argi vien tai, jog vienus teisinius santykius reglamentuoja viešoji, o kitus — privatinė teisė, gali būti kliūtimi nustatyti mechanizmą, padėsiantį išspręsti verslo subjektų problemas? Juk teisines prielaidas, kurios leistų sukurti valstybės ir verslo subjektų tarpusavio skolų užskaitos tvarką, galima sukurti priėmus atitinkamus teisės aktus.
Ieškant sprendimo būdų
Dar 2009 m. Seimas po pateikimo vienbalsiai pritarė Darbo partijos pasiūlytam nutarimo projektui „Dėl valstybės ir verslo tarpusavio skolų užskaitymo“. Tačiau iki šiol ministrų kabinetas net nesiruošia šio pasiūlymo svarstyti.
Kai Darbo partijos frakcija kreipėsi į Ūkio ministeriją, paaiškėjo, kad problemos ... nėra. Nei Ūkio nei Finansų ministerijos nesupranta problemos esmės ir nesiūlo jokio sprendimo būdo. Formaliuose atsakymuose ministerijų klerkai kalba apie skolų atidėjimo galimybes ir nereikšmingų įstatymų keitimą. Vadinasi, verslo subjektas turi keliais šliaužioti ir prašyti atidėti skolos mokėjimo terminą, kai tuo tarpu jam skolinga savivaldybė ar valstybės institucija bei įstaiga, nesivargina to daryti. Mat neprivalu. Susiklosčiusi situacija kelia asociacijas su avimi, kurią kirpti norisi kasdien, bet šerti ją teikiamasi tik kartą per savaitę...
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apskritai mano, kad viskas gerai ir nieko keisti nereikia. Pasak jų, esamas teisinis reguliavimas yra pakankamas.
Kol ministerijos „galvoja“, verslas šiaip ne taip kapanojasi. Mat mokesčius mokėt savivaldybei ar valstybės įmonėms jis privalo, o štai pačios savivaldybės jiems skolų grąžinti neskuba. Juk taip patogu — pats skolos nemoki, bet reikalauji, kad skolininkas susimokėtų tau. Kreivų veidrodžių karalystė, ne kitaip. Paradoksalu — valstybės įmonės ir savivaldybės turėjo pinigų, kuriuos laikė „Snore“, tačiau įsiskolinimams padengti jų nebuvo. Nesiimsiu spręsti kas tai — kvailumas, apgalvotas verslo naikinimas ar gudrus versliuko planas.
Panašu, kad ministerijų galvos nesuvokia, kaip vystosi ekonomika ir gyvena tarsi kitame pasaulyje. Iš jų stiklo bokštų šios problemos tiesiog nematyti. Nematai — vadinasi, nėra. Tokia logika vadovaujasi ši Vyriausybė.
Seimo Darbo partijos frakcijos narys Kęstutis Daukšys
