Vos išgirdus „socialinis būstas“, ne vieno vaizduotė suskumba piešti septynis vaikus aplink pečių, kuriuos vargiai iš pašalpų bepajėgia išmaitinti bedarbiai tėvai, neretai – ir nevengiantys taurelės kitos. Mano nuomone, tokį stereotipą reikėtų griauti. Ir griauti realiais darbais. Nes socialinis būstas – gali būti vienas iš tvarios ir augančios ekonomikos veiksnių bei išsigelbėjimas dėl migracijos tuštėjančiai mūsų valstybei.
Mažiau būstui, daugiau – miestui
Remiuosi realia pasaulio praktika. Teko lankytis Austrijoje. Ten savivaldybės stato butus, o paskui nuomoja juos gyventojams. Žinoma, toli gražu ne už komercinę kainą, tiesiog tiek, kad per tam tikrą laiką – porą ar trejetą dešimtmečių – toji namų statyba atsipirktų. Sakysite – kur čia logika? Aritmetika paprasta: nuomodamas pigesnį būstą, žmogus prisiriša prie gyvenamosios vietos, jis dirba ir uždirba tame mieste, moka jam mokesčius. Be to, toks asmuo daugiau pinigų išleidžia pramogoms su šeima ar draugais, laisvalaikiui, įvairioms paslaugoms, pagaliau – savo buičiai tvarkyti ir gerinti. Taigi, savivaldybė vėlei gauna savo dalį.
Beje, Austrijoje daug žmonių ir visą gyvenimą pragyvena tokiuose socialiniuose butuose, o savivaldybės iš surinktų mokesčių gali skirti dalį lėšų naujų socialinių būstų statybai.
Statyba savoje žemėje pigesnė
Minėtosios statybos kainuoja gerokai pigiau nei komercinės. Juk žemė miestui nieko nekainuoja. Tarkim, perkamas milijono vertės sklypas miesto centre ir čia statomas daugiabutis. Statybos kaina jame iškart šokteli aukštyn – kokiais 7–9 tūkstančiais litų už kvadratinį metrą. Ogi savivaldybė savo – nieko jai nekainuojančioje – žemėje galėtų pastatyti būstą, kurio vertė būtų kokie 3,5 tūkstančio už kvadratinį metrą. Ir tuos išleistus pinigus valstybė galėtų susigrąžinti per kokius 30 metų – pakaktų iš nuomotojų susirinkti kas mėnesį kad ir po 10 litų už kvadratinį metrą... Tokiu būdu standartinio dviejų kambarių socialinio buto kaina sostinėje kainuotų kokius 500 litų į mėnesį. Tai būtų kone dvigubai pigiau, nei dabartinė nuomos rinkos kaina.
Dar vienas teigiamas aspektas – statybų sektoriaus bendradarbiavimas su valstybe. Socialinių būstų statyba užtikrintų nuolatinį užsakymą, sunkesniu ekonomikos laikotarpiu mažiau jaustųsi statybos sektoriaus svyravimai. Taigi, kaip matome, žengus vos vieną žingsnį, teigiamai keistųsi daugelio valstybės sričių padėtis.
Socialinis būstas Lietuvoje – vis dar tik skurstantiesiems
Deja, socialinio būsto reputacija kol kas dar prasta dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų, jog čia gyvena tik nevykėliai, bemoksliai, bedarbiai, alkoholikai ir kitokio plauko nelaimėliai. Tačiau negalima klijuoti etiketės. Čia dažnai gyvena normalūs žmonės, kuriems dėl nesėkmingų gyvenimo peripetijų, asmeninių bėdų tenka glaustis savivaldybės skiriamuose butuose. Gal žmogui tiesiog sunkesnis gyvenimo etapas, po kurio jis sugebės atsitiesti, šiek tiek prasigyventi. Bet tuomet ir vėlgi – kaip sustyguoti teisingumą: jeigu jau socialinį būstą turi asmuo, kurio kieme stovi mašina, ar tai nesukels pasipiktinimo kitiems, juk tokia apgyvendinimo galimybė skiriama, berods, tik labai blogai gyvenantiesiems? Tad aš manau, kad jei socialinis būstas būtų skiriamas platesniam ratui žmonių – ir vertinama būtų kitaip.
Galimybė – platesnis socialinio būsto gyventojų spektras
Grįžkime prie Austrijos patirties. Jei Lietuvoje statomi socialiniai būstai įprastai skiriami žmonėms, gyvenantiems kone žemiau skurdo ribos, tai austrai tokius būstus taip pat stato bei skiria, pavyzdžiui, jaunoms šeimoms ar jauniems specialistams. Įžvalgu, kad socialiniu būstu čia naudojasi poros, kurios nori kurti šeimas, gimdyti vaikus ir skirti pinigus jų gerovei užtikrinti, o ne išleisti viską būsto nuomai ar paskoloms. (Juk dažnai iš jaunų lietuvių šeimų galima išgirsti, kad pirmiausia reikia susitvarkyti buitį, o jau paskui tik apie vaikus pagalvoti. O kai pajamos vidutinės, o būsto nuoma „suvalgo“ didžiąją dalį piniginės turinio, akivaizdu, kad šeimyniniai planai atidedami neribotam laikui.) Kam skirti socialinį būstą vertėtų leisti spręsti savivaldybei. Pavyzdžiui, savivaldybė nutaria, kad nori padėti jaunoms šeimoms. Tuomet bus parengti atitinkami pirmumo kriterijai pagal turimų vaikų skaičių, kitus prioritetus. Kaip minėjau straipsnio pradžioje, galimybė už palankią kainą nuomotis būstą pritrauktų ir „pririštų“ žmones prie vietos. Manau, kad būtų tikslinga šią praktiką taikyti ne tik Vilniuje, bet ypač aplink sostinę esančiose, taip pat mažėjančiose savivaldybėse. Aišku, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kituose miestuose butai pigesni, bet ir atlyginimai ten mažesni.
Kaip socialinis būstas gali sustabdyti emigraciją
Šiandien didžiausia problema yra jaunų žmonių migracija. Lietuvoje jiems yra per brangu įsikurti, gyvenimo pradžia per daug kainuoja. Ne paslaptis, kad dažnai jie emigruoja todėl, kad nori iš savo uždirbtų pinigų ne tik būstą išsinuomoti, bet ir kokybiškai praleisti laisvalaikį ir galop dar pasitaupyti. Vadinasi, mūsų tikslas turėtų būti ieškoti (ir rasti!) būdų palengvinti žmonėms gyvenimą čia, Lietuvoje. Staiga pakelti atlyginimų mes negalime, bet padėti įsikurti – tikiu, taip. Tada trokštantysis migruoti gal suklus ir pradės skaičiuoti, jog jam labiau apsimoka pasilikti čia, o ne lėkti į užsienį. Juk akivaizdu, kad ekonomiką kuria žmogaus darbas. Kiekvienas išvažiuojantysis išsiveža savo gebėjimus, talentą, darbą, tai yra – dalį ekonomikos. O kiekvienas išvažiavimas mums yra praradimas. Todėl valstybė turi surasti būdų, kaip suteikti galimybę žmogui pagal jo pajamas įsigyti būstą. Vienas jų, manau, būtų nuodugniai apgalvota ir atsakingai parengta socialinio būsto programa.
Kęstutis Daukšys yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Seimo Ekonomikos komiteto narys.
