Elvyra Žvirblienė
Jurga, kai matydavau jus besišypsančią iš lietuviškų žurnalų puslapių, visada pagalvodavau, kad esate labai šiltas ir mielas žmogus. O gal ta šypsena užsienyje dirbančios moters vizitinė kortelė?
Man sunku įvertinti savo „temperatūrą“, bet kartais Lietuvoje jaučiuosi kaip užsienietė. Ne dėl to, kad esu ištekėjusi už užsieniečio, bet todėl, kad nuolat tenka važiuoti į užsienį, o kai grįžtu, pajuntu, jog mūsų bendravimo temperatūra gana žema. Aišku, praeina keletas dienų, aš pati persiorientuoju ir nusiimu tą netikrą amerikonišką šiltumą. Bet vis viena kažkas lieka, nes iš tiesų stengiuosi būti šilta, šypsotis, o kai stengiesi, per tam tikrą laiką tokia natūraliai tampi. Manau, kad optimizmas – ištreniruojamas dalykas, jo reikia mokytis, nes taip yra lengviau gyventi.
Ne viena moteris dabar klausydama jūsų pasakytų: „Bepigu Jurgai nezyzti ir šypsotis, kai jai nieko netrūksta – nei pinigų, nei profesinės sėkmės. Turi mylimą vyrą, skraido po pasaulį. Tai ji Lietuvoje, tai Ispanijoje, tai Niujorke...“
Galiu atsakyti senu nudėvėtu posakiu, kad žmogaus laimė nėra tiesiogiai proporcinga turimiems pinigams, nes esu tuo tikra. Turiu ne vieną pavyzdį, kad ir iš savo arba vyro klientų. Jie tikrai turtingi, bet nėra laimingesni už kitus, o besišypsančių jų beveik nematau, dažniau – besiskundžiančius gyvenimu, nepatenkintus, maža to, įtarius ir visur matančius tik pavojus. Manau, kad nezyzti, neverkšlenti, džiaugtis gyvenimu išmoksti tada, kai jis tave gerokai papurto. Mane džiaugtis išmokė gyvenimo duobės, į kurias ne kartą buvau pakliuvusi. Buvo laikas, kai išgyvenau skyrybas, kai viena auginau vaiką, turėjau daug šeiminių problemų, apie kurias net nebesinori kalbėti, o vėliau ilgą laiką buvau labai vieniša. Be šeimos, be draugų, be artimo žmogaus. Tik aš ir vaikas: niekur nepasidėsi, niekam nepasiskųsi. Turėjau kapanotis, reikėjo atrasti jėgų tam, kad galėčiau išmaitinti atžalą. Aišku, tūkstančiams moterų taip nutinka, visos kapstosi. Ir išsikapsčiau, o tada pradėjau kitaip viską vertinti. Supratau, kad negalima Dievo vyti į medį dėl smulkių nesėkmių, reikia džiaugtis gyvenimu, kol neturi tikrai didelių bėdų. Ir dar manau, kad mokėjimas džiaugtis gyvenimu – brandos ženklas. Turiu ne vieną pažįstamą brandaus amžiaus moterį, kuriai gyvenimo džiaugsmo telieka pavydėti ir mokytis.
Negaliu pamiršti, kai beveik prieš metus mano namuose viešėjo gera draugė ir partnerė – Patricija, dizainerė iš Niujorko. Ta pati Patricija, su kuria kaip tik dabar Niujorke pristatysime juvelyriką YURGA. Jau kurį laiką darbuojamės kartu, nes bandome Niujorke atidaryti bendrą saloną. Taigi, Patricijai – penkiasdešimt aštuoneri. Atūžė ji iš Amerikos lyg uraganas, pagyveno tik savaitę, bet paliko tiek geros energijos ir gyvenimo džiaugsmo, kad aš pati alsavau visu tuo dar gerą mėnesį. Šitos moters sugebėjimas džiaugtis kiekviena smulkmena – neprilygstamas. Svarbiausia, kad ji pati gyvenime turi gana didelių problemų, bet yra pilna džiugesio. Štai pirmadienį Patricijai neskaudėjo kojos, kurią šiaip skauda kasdien, dėl to pirmadienis jai buvo geriausia tos savaitės diena. Antradienį mano draugė apsilankė kirpykloje, kur lietuvė kirpėja ją puikiai apkirpo. Ta diena Patricijai taip pat buvo nuostabiausia savaitėje. Trečiadienį iš jos nupirko brangų papuošalą. Tai buvo dar nuostabesnė diena. Ir taip visos dienos viena už kitą puikesnės ir geresnės tol, kol Patricija viešėjo Lietuvoje. Nebuvo dienos, kad mano draugė neatrastų, kuo galėtų pasidžiaugti.
O mano šešiasdešimties metų kaimynė Vilniuje išmoko vokiečių kalbą tam, kad nesusirgtų Alzheimerio liga ir galėtų žiūrėti vokiškas programas. Žaviuosi tokiomis moterimis.
Jurga, kaip manote, kas labiausiai lėmė jūsų gyvenimo sėkmę?
Gal kam ir neįtikimai nuskambės, bet pats didžiausias variklis, stūmęs mane pirmyn, buvo lietuviškas nepasitikėjimas savimi, brukamas ir diegiamas nuo pat vaikystės. Namuose auklėjo: būk gera, kukli, teisinga, o mokykloje man sakė, kad esu niekam tikusi ir nieko gyvenime nepasieksiu. Iš tiesų – mokiausi nekaip, man nesisekė jokie tikslieji mokslai, ir iš viso domino tik menai. Deja, tokie gebėjimai mokykloje nėra vertinami, tiksliau – nėra svertų, kaip juos įvertinti. Užtai iki šiol manau, kad mūsų tradicinė mokykla traumuoja menininkus. Ten aš nusvilau sparnus, todėl šiandien bijau ir savo vaikus ten leisti. Mano abu vaikai lanko privačias mokyklas.
Beje, ne tik mokykla mane žlugdė. Perėjau ir lietuviškos dailės akademijos girnas, kurios traumavo ne mažiau. Mūsų katedroje nebuvo nė vienos merginos, ir, kai ketvirtame kurse pastojau, turėjau pereiti visą Golgotą. Menininkas apskritai yra jautrus žmogus, o jei dar atsiduria tokioje aplinkoje, kur „arba tu mane, arba aš tave“, atsilaikyti ir išsilaikyti labai sudėtinga. Baigusi Meno akademiją, iš jos išėjau būdama tipiška lietuvė, savimi nepasitikinti menininkė, suvokusi tik vieną svarbų dalyką: menininku netampama – arba juo esi, arba ne. Dabar jau nebešvaistyčiau veltui laiko studijoms, kurios tik traumuoja. Po visų tų dalykų atsitiesiau tik tada, kai išvykau dirbti, studijuoti ir gyventi į užsienį. Turėjau tiestis, nes pamačiau, kad kitaip žūsiu kaip menininkė. Manau, jeigu posakis „kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresnius“, būtų visiškai teisingas, šiandien jau turėčiau būti titanas.
Esate žinoma pasaulyje, priklausote Ispanijos juvelyrų asociacijai. Sakykite, ar užtenka menininkui vien talento, kad jis būtų pripažintas?
Talentas, darbštumas – labai reliatyvios sąvokos. Jei esi iš mažos šalies, vis viena į tave niekas neatkreips dėmesio. Dirbu jau daugelį metų ir turiu ryšių. Tai labai didelis turtas. Daug lemia sėkmė sutikti tinkamą žmogų ir būti pastebėtai, netyčia atsidurti tinkamoje vietoje reikiamu laiku. Paradoksalu, bet jei būsi talentinga, bet višta, tai ir liksi talentinga višta.
Ištekėjusi išvykote į Ispaniją ir ten jums puikiai sekėsi, bet visgi grįžote į Lietuvą. Kodėl?
Myliu Lietuvą, gerai čia jaučiuosi, bet tikrai ne nostalgija parvedė atgal. Grįžome tikrai ne visam laikui. Šiuo metu Lietuva mums su vyru lyg ir tarpinė stotelė, kurioje kol kas patogu ir gera gyventi. Patogu daugiau man, ne Lino (šypsosi). Jis jau kurį laiką dirba Niujorke, turi rimtų projektų. Štai ir dabar mes abu su Lino sėdime susikrovę lagaminus, netrukus išskrendame į Niujorką (šypsosi). Lapkričio 7 dieną Niujorke – Lino asmeninė paroda, kurioje jis pristatys per 20 naujausių darbų. Tai neeilinė tapybos darbų paroda, ji buvo suplanuota dar prieš metus, atidaryme turėtų dalyvauti visas Niujorko menininkų elitas. Vyro paroda atidaroma lapkričio 7-ąją, o mano – diena vėliau. Galima sakyti – sėkmingas sutapimas, kad mudviem šitaip pavyko suderinti savo parodų laiką, vienu šūviu nušovėme du zuikius.
Papasakokite šiek tiek daugiau apie savąją parodą.
Ji vyks pačiame Niujorko centre, Čelsio rajone esančiame butike. Pristatysiu naujausią savo papuošalų kolekciją „Sapnų gaudyklė“ ir kitus, jau ne vienus metus kurtus ir puoselėtus darbus – segių, žiedų kolekciją... Nors ne pirmą kartą savo darbus pristatau šiame mieste, bet šįsyk jaudinuosi daugiau nei visada, šis pristatymas labai svarbus: jis gali nulemti mano ateitį. Savo darbus pristatysiu tikriems Niujorko ir Amerikos juvelyrikos profesionalams, verslininkams, dirbantiems pagal principą „business to business“. Daugumos klientų netgi nepažįstu, juos pažįsta tik Patricija. Na, bet susipažinsiu (juokiasi).
Galima manyti, kad judviejų su Lino ateitis – Niujorke?
Matau visas perspektyvas ir galimybes įsikurti Niujorke. Jau dabar dirbdama lygiai tiek pat, kiek dirbu čia, Niujorke būčiau dešimt kartų didesnė. Abu su Lino esame menininkai, ir mums reikia didelių erdvių, pasaulio, kur galėtume save realizuoti. Bet kol kas visa tai darau ramiai, neskubėdama, nes ir skubėti nėra didelio reikalo. Nenoriu nieko prievarta spartinti, laukiu, kol Niujorkas pats mane pakvies, kaip kažkada pašaukė Vilnius. Be to, reikia luktelėti dėl vaikų. Gimus antrajam vaikui, mes su Lino priėjome bendrą kompromisą: kol kas vaikai turi augti ir lankyti privačias mokyklas, o tai geriausia Lietuvoje – Niujorke privatus vaikų lavinimas per brangiai kainuotų. Girdžiu Nojų ir Luką šnekančius ispanų kalba. Ar lietuviškai jūsų vaikai nekalba?
Puikiai kalba. Su manimi jie dažniausiai bendrauja lietuviškai, su Lino – ispaniškai. Nojus lanko tarptautinę mokyklą, jis jau labai gerai šneka angliškai, dar mokosi prancūzų kalbos. Jau ir Lukas pradėjo mokytis kitų kalbų.
Auginate vaikus pasaulio piliečiais?
Taip, ir labai nenorėčiau, kad mano vaikai gautų dalį tos kultūros, kuri tvyro Lietuvoje. Turiu galvoje netoleranciją: jos čia be galo daug ir netgi tarp išsilavinusių žmonių. Nepakantumas kitokiam – kitai odos spalvai, kalbai, jau nekalbu apie kitokią orientaciją – Lietuvoje kerote išsikerojęs. Nesuprantu nė vieno, kuris tvirtina, kad mes, lietuviai, esame geresni, protingesni kitokie nei visi. Šios „tiesos“ atsiranda dėl kompleksų, nepasitikėjimo, o tai mažos tautos niekur neveda. Pati turėjau daugybę kompleksų, turbūt ir dėl to jų taip nekenčiu. Saugau nuo jų savo vaikus. Tikiuosi, kad jie neatsikąs šito pyrago.
Labai įdomiai skamba jūsų vyro vardas – Lino, beveik kaip lietuviškas Linas. Ar tai dažnas vardas Ispanijoje?
Jis gana retas, todėl ir man pačiai šiek tiek keista, kad sutikau vyrą tokiu vardu. Įdomiausia, kad jo reikšmė ir Ispanijoje ta pati: linas ten – tas pats augalas kaip ir Lietuvoje, nors Ispanijoje nedaug kur ir sunkiai užauginamas. Todėl nežinau jokio kito paaiškinimo, išskyrus vieną – likimas.
Kai Lietuvoje būnate su Lino, kur išeinate kartu su vyru? Ką mėgstate veikti laisvu laiku?
Mano didžiausia aistra – teatras. Taip pat abu su Lino mėgstame kiną. O pasiūla tiek kino, tiek teatro Vilniuje iš tiesų yra didelė. Lankomės ir koncertuose, kartais išvažiuojame į parodas Berlyne, Madride. Man tai laisvalaikis, o vyrui – ir laisvalaikis, ir darbo dalis. Mums patinka ir pas draugus pasisvečiuoti, ir juos pasikviesti į namus vakarienės. Kartais smagu tą laiką tik su vaikais praleisti.
Bet tuose vakarėliuose, kurių nuotraukos vėliau keliauja į žurnalų puslapius, nesate itin dažna viešnia.
Mudu su Lino taupome laiką. Jei jau einame, tai ten, kur žinome, kad kažką įdomaus ir naudingo pamatysime ar sužinosime. Eiti kažkur vien tam, kad parodytum savo garderobą – tai jau ne pramoga, o vargas.
Kaip iš šalies jums šiandien atrodo Lietuvos elitas?
Mano akimis jis atrodo labai įdomiai. Visada judesy, visada veiksme. Pastebiu, kad žmonės, kurie turi pinigų, gerokai ūgtelėjo per pastaruosius metus. Matau, kaip keičiasi mano klientai. Uždirbtų pinigų padedami, jie metų metus tarsi mokosi universitete – keliauja, daug pamato, bendrauja ir šitaip auga, mokosi kalbų, išlavina akis, su jais įdomu bendrauti. Būna, jog pabendrauju su žmogumi po dešimties metų ir matau, kad jo nebepažįstu, tiek pasikeitęs į gerąją pusę. Aišku, neturime ir neturėsime tų tikrųjų „mėlynojo“ kraujo atstovų, dėl to lengviausia tyčiotis iš mūsų kaimietiško elito, bet manau, kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir jei tik to nori, auga.
Dauguma jūsų klientų turtingi ir įtakingi žmonės. Ne paslaptis, kad vien per 2011–2012 metus sukūrėte papuošalus tokioms įžymybėms, kaip JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, ES vyriausioji užsienio reikalų ir politikos įgaliotinė Catherin Ashton, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Sakykite, didžioji dalis jūsų klientų užsienyje ar Lietuvoje?
Maždaug per pusę. Aišku, Lietuvoje nuperkami pigesni papuošalai. Brangius parduodu Ispanijoje ir Amerikoje, Lietuvoje nelabai kas yra juos matęs. Gana dažnai tai yra konkrečių žmonių užsakymai, kartais netgi konfidencialūs, kai pasirašoma paslapties išsaugojimo sutartis, draudžianti kalbėti apie klientą ir jam sukurtą papuošalą. Būna taip, kad priimdama kliento užsakymą net nežinau, kas pasipuoš mano pagamintu žiedu – žmona, meilužė, dukra... Čia kalbu apie didelius ir brangius papuošalus, bet juvelyro veikla tuo ir skiriasi nuo drabužių dizainerio, kurio vardas yra neatsiejamas nuo jo darbų.
Koks jausmas, kai ant kažkieno rankos pamatote savo brangų, konfidencialiai pagamintą žiedą?
Tada šypsausi, dažniausiai tas žmogus taip pat.
Sako, batsiuvys be batų. Ar pati mėgstate nešioti papuošalus?
Nešioju juos tam, kad išbandyčiau, įsitikinčiau, ar jie gerai pagaminti, ar tinkamas dizainas. Dažnai juos keičiu ir nesu prisirišusi nė prie vieno. Išskyrus vestuvinį žiedą.
