Į mažą metalo gabalėlį įmanoma sutalpinti didelę istoriją, simboliais įsprausti tūkstantmečius siekiančią atmintį ir suteikti jam mistinę galią – džiuginti, apsaugoti, padėti... Dėl savo išskirtinumo ir savitumo baltiškieji juvelyrikos dirbiniai ir šiandien nepraranda savo populiarumo, o juos kuriantys žmonės sako, kad lietuviai netolsta nuo savo baltiškųjų šaknų ir net prabėgus šimtmečiams, mums artimos pasaulėžiūra tebėra labai svarbi.
XIV tarptautinio eksperimentinės archeologijos festivalio „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje lankytojai galėjo susipažinti ir savo akimis pamatyti, kaip gimsta papuošalai, be pabendrauti su juos kuriančiais žmonėmis. Vienas tokių – juvelyras Tadas Dijokas.
Atkalumas laimėjo
Senaisiais amatai ir juvelyrika T. Dijotas besidomintis jau aštuonerius metus. Paprašytas papasakoti, kai nutiko, kad šis amatas tapo pomėgiu, pašnekovas sakė: „Prieš aštuonerius metus mane mokę meištais užklydo į mano gimtąjį miestelį Sudeikius, kur vyko Gyvosios archeologijos ir edukacijos dienos bei pamokos gamtoje. Pamenu tada labai ilgai zyziau „dėde, duok pakalti, labai noriu pabandyti padaryti žiedą“, atsakymas buvo „eik iš čia, žvairy, tu man tik įrankius gadinsi“.
Prabėgo valanda, antra, o trečia valandą meistrą matyt užkniso mano zyzimas ir jis man davė vielos, sakydamas, kad imčiau ir daryčiau. Su tuo metalo gabalėliu darbavausi porą valandų, galiausiai meistrai jį paėmė ir pasakė, kad galiu atvykti mokytis ir kitais metais mokytis“.
Pašnekovas teigė turintis chemiko išsilavinimą ir dirbantis liejiku. „Neseniai baigiau studijas, o laisvalaikiu užsiimu juvelyrika. Tokiuose festivaliuose kaip šis yra galimybė susitikti su draugai ir bendraminčiais iš visos Europos, žmonės čia atvažiuoja penktus metus iš eilės.“
Lietuviai nori puoštis lietuviškai
Šiuo metu Lietuvoje gausu atvežtinių juvelyrikos dirbinių iš pačių tolimiausių pasaulio kampelių, bet vietoje pagaminti papuošalai tebėra paklausūs. Į klausimą, ar tai reiškia, kad lietuvius tebetraukia protėvių kultūrinis palikimas, pašnekovas sakė: „Mano meistras yra pasakęs, kad lietuvišką juvelyrika paklausiausia yra Lietuvoje. Lietuvis labiausiai mėgsta lietuvišką prekę ir jam visią nesvarbu, kad ji gali būti ir nekokybiška. Lietuvoje yra rasta daug archeologinių radinių, tai reiškia, kad papuošalai gali būti gražūs ir priminti autentiškus. Veikiausiai žmones tebetraukia jų šaknys ir džiugu, kad atvežtinė produkcija dar neužgožė mūsiškės.“
„Man labiausiai patinka klientai, kurie domisi pačiu papuošalu, klausia iš kokio regiono, ar tai rekonstrukcija, ar stilizacija. Labiausiai laukiami tie, kurie nežiūri bukomis akimis ir pirma klausimas nebūna, kiek kainuoja. Jei žmogus pokalbį pradeda nuo kainos, o apsisukęs priekaištauti, kad tai per brangu, kažin, ar jis įvertina, kad viskas daroma rankomis. Padaryti improvizacija – tai vieną, o prie rekonstrukcijos reikia dirbti keturis kartus ilgiau“, - apie savo darbo subtilybes kalbėjo juvelyras. T. Dijoko teigimu, esama ir tokių darbų, su kuriais autoriui sunku skirtis.
