Britų režisieriaus Gary Tarno filmas „Juoda saulė“ – tai 75 minutės dokumentikos už kadro. Visame filme jūs ne tik kad nepamatysite pagrindinio personažo Hugues de Montalemberto, bet ir apskritai jokio veikėjo, susijusio su šia žodžiais kuriama dokumentine istorija.
Visų pirma tai kas gi yra tas pagrindinis šio filmo herojus Hugues de Montalemberto, kurio prancūzišku akcentu dvelkiantis balsas nepaliaujamai girdisi už kadro? Filmo anotacijoje rašoma, kad tai visame pasaulyje žinomas žmogus – dailininkas ir kino kūrėjas. Na, man jis nežinomas, kaip manau ir daugeliui kitų šį „Kino pavasario“ filmą žiūrėjusių ar žiūrėsiančių žmonių. Tačiau svarbu ne tai ar žymaus, ar nežymaus žmogaus gyvenimo istoriją čia išgirstame – dėl to „Juodos saulės“ pradžioje kuriamas dramatiškos istorijos įspūdis nė kiek nesikeičia. Tiesa, tik filmui besibaigiant suprantu, kad šio pasakojimo esmė visai ne tragiška drama, o stiprybė, optimizmas ir viltis. Bet dabar sugrįžkime ten, nuo ko viskas prasidėjo.
Niujorkas 1978-ieji. Dailininkas Hugues de Montalemberto, sugrįžęs į savo butą Niujorke, užtinka du vagišius, jo namuose beieškančius pinigų. Jiems besigrumiant, vienas iš užpuolikų papurškia dailininkui į akis dažų tirštiklio. Kitą rytą patekėjusios saulės Hugues de Montalemberto jau nebepamatė. Jis atsibudo kitokioje realybėje. Tačiau ta naujoji realybė nebuvo aklina tamsa, kuri būtų visiškai sužlugdžiusi be spalvų negalintį gyventi dailininką, toje naujoje realybėje Hugues De Montalemberto smegenys pradėjo atgaminti vaizdus. Ką mato regėjimo netekęs žmogus, keliais kadrais bandoma parodyti ekrane.
Ką reiškia dailininkui, kurio pagrindinis darbo įrankis būtent akys, prarasti regėjimą? Ką reiškia nebematančiam žmogui staiga tapti nematomam ne tik aplinkinių, bet ir labai artimų žmonių: draugų, merginos? – tai pirmi dalykai, apie kuriuos susimąstai žiūrėdamas filmą. Tačiau žodis po žodžio filme išryškėjantis atsakymas tikrai neturi nieko bendra su tarp keturių kambario sienų glūdinčia gilia depresija ir savižudiškomis mintimis, kaip iš pat pradžių klaidingai gali pasirodyti. Atsakymas mane privertė susimąstyti, ar tik nebus taip, kad mūsų neįgaliais vadinami žmonės, nuo kurių nejučia gatvėje nusisukame ar kartais įžūliai spoksome, yra kur kas įgalesni nei mes, save laikantys sveikais. Hugues De Montalembertas, netekęs regėjimo, visiškai vienas apkeliavo ne vieną Azijos ir Europos šalį, pats ranka savarankiškai parašė savo pirmąją knygą, išmoko groti pianinu ir toliau tapė paveikslus. Būtent dėl šio optimistiško tikėjimo gyvenimo grožiu šiam visame pasaulyje žymiam, bet man nežinomam dailininkui, kažkur 49-oje ar 56-oje filmo minutėje aš pajutau pagarbą ir simpatiją, pasilikusią net išėjus iš kino salės.
Dar labiau mano sužavėjo jau beveik filmo pabaigoje pagrindinio herojaus Hugues de Montelemberto perpasakotas pokalbis su taki vairuotoju. Iš Kambodžos kilęs taksi vairuotojas užjautė dailininką dėl jo nelaimės – aklumo. Jau dabar nė nebeprisimenu, kuris iš jų – ar taksistas, ar Hugues de Montalembertas – pasakė, kad yra daugybė žmonių, kurių žaizdos yra kur kas didesnės, tačiau jų niekas neužjaučia, nes tų žaizdų paprasčiausiai nemato. Turbūt niekas geriau tos minties skausmingumo nesupranta, kaip tas taksi vairuotojas, vežęs aklą dailininką, tas, kurio gimtojoje šalyje Kambodžoje jam prieš akis išžudė visą šeimą.
Manau, kad šis filmas būtų nė ką mažiau efektyvus, o gal mus net labiau paveiktų ir įtikintų, jeigu jį žiūrėtumėmė užsimerkę. Nesakau, kad filme rodomi Niujorko gatvių ir įspūdingi dailininko aplankytų vietų vaizdai yra nereikalingi, kadangi pateikti su melancholiška elektronine muzika jie visą filmą tavyje išlaiko tokios ramybės jausmą, kokią tiesiog skleidžia, savo gyvenimo istoriją pasakojančio, Hugues de Montalemberto balsas. Tačiau vaizdai čia labiau iliustracija mums, akimis žiūrintiems žiūrovams, ir ne tiek režisierius, kiek pagrindinis „Juodos saulės“ herojus Hugues de Montalembertas tarp visos šios istorijos eilučių skatina mus pakilti aukščiau fiziologinio regėjimo ir viską matyti viduje – savo galvoje.
Apakęs dailininkas, pradėjo kur kas aiškiau girdėti ne tik pravažiuojančius automobilius ar pro šalį žingsniuojančius žmones, bet ir tai, kas anksčiau jam atrodė neskleidžia jokio garso. Jis išgirdo pastatų sienas, gatvių ir šaligatvių grindinius. Jei pamėgintumėte žiūrėti šį filmą užsimerkę ir bent vienu kojos piršteliu atsistotumėte į neregio vietą, jūs galbūt išgirstumėte kur kas daugiau nei tada, kai jūsų akys dalį dėmesio būtų sutelkusios į ekrane šmėžuojančius vaizdus. Bet tai tik pasiūlymas. Galite juo pasinaudoti, galite ne, bet, manau, po šių mano žodžių tikrai bent minutę šį filmą žiūrėsite ne akimis.
