Atrodytų, kad fringe (angl. “šalutinis”) terminu apibūdinamų renginių pasitaiko tik itin didelių festivalių programose, kai pagrindinėse scenose nebesutelpantys artistai priglaudžiami garsiuose festivaliuose, o jų pasirodymai lieka solidžių įvykių periferijoje ir įgyja savotiškai nevisavertį statusą.
Tuo tarpu šiuolaikinės muzikos festivalyje “Gaida” šiuo terminu vadinamas reiškinys turi savo prasmę ir istoriją. Pirmą kartą šis įmantrokas žodis festivalio programose pasirodė 2000 m., ir juo buvo pavadintas Lietuvos muzikos akademijos Kompozicijos katedros studentų koncertas – kaip dar nesiekiantis festivalio kartelės, nors ir neperžengiantis tos pačios “Gaidoje” pristatomos akademinės šiuolaikinės muzikos rėmų. Tačiau jau kitais metais fringe monopolija atiteko crossover stiliaus Lietuvoje pradininkams Linui Rimšai ir Linui Paulauskiui, jungiantiems tai, kas, atrodytų, nesujungiama, ir ne taip jau retai išgaunantiems tai, ko net nesitikima. “Džiazas + elektronika + kažkas” – toks galėtų būti Linų maišomo kokteilio receptas, kurį namie vargu ar pavyktų pasigaminti.
Pirmą kartą scenoje kartu Linai pasirodė 2001 m., pristatydami savo projektą “Linas Rimša & Acid Jazz Co.”, arba “Parafrazės šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių temomis”. Minėtuoju “kažkuo” tąsyk tapo ryškiausi Ryčio Mažulio, Algirdo Martinaičio, Nomedos Valančiūtės ir kitų autorių fragmentai. Lygiai po metų buvo pastatyta kultinė “Opera in da House”, suplakta iš Mozarto, Puccini ir kitų autorių operų, džiazo improvizacijų, elektroninių ritmų, “vaizdo dekoracijų” ir choreografinių elementų. Nieko, ko reikėtų tikrai operai, nestinganti “Opera in da House” nestokojo ir publikos numylėtajam žanrui deramos milžiniškos sėkmės – vėliau ji ne kartą buvo rodoma ir kitur.
2003 m. pasirodęs pavasariniame “Jaunos muzikos” festivalyje su “Sutartinės Party”, po pusantrų metų pertraukos į keturioliktąją “Gaidą” Linų tandemas grįžta su nauju savo kūriniu “Die Welt ist Traum(a)” (“Pasaulis yra sapnas (trauma)”), kuris bus parodytas š. m. spalio 15 d. Šiuolaikinio meno centre. Neabejotinai ten bus kažkas seno, kažkas ir naujo. Tačiau kas tas “kažkas”, kurį šįkart Linai maišys su džiazu ir elektronika?
Ankstesniuosiuose savo projektuose jungę džiazą ir šiuolaikinę lietuvių muziką, džiazą ir operą, džiazą ir sutartines, Linai šįkart klausia: ką gi bendra turi džiazas ir romantizmas? “Sutartinių vakarėlyje” skirtingas medžiagas siejo energingas ritmas, būdingas tiek house, acid, drum’n’bass ir kitiems stiliams, tiek šokių muzikos pirmtakėms sutartinėms, o kokį bendrą romantizmo, džiazo ir klubinės šokių muzikos vardiklį Linai surado šįkart? Bet gal tokio vardiklio nebuvimas (?) ir taps bendruoju “Die Welt ist Traum(a)” vardikliu? Juolab kad projekto anotacija intriguoja gal tik kinų virtuvei suvokiamais paradoksais: “Tai romantinė muzika, romantiški sapnai ir jausmai, nors saldus, persirpęs romantizmo vaisius čia apšlakstomas lengvai toksišku rūgščiu padažu”. Tad jei garsus gebėtume pajusti skonio receptoriais, regis, naujasis Linų patiekalas turėtų būti saldžiarūgštis it koks kiniškas “Guobao” padažas.
Projekto pavadinimas, regis, nugirstas iš poeto Novalio, rašiusio, kad “pasaulis gali virsti sapnu, o sapnas – tikrove”. Gal ir Linai, kaip ir šis romantizmo genijus, įtikėjęs, kad apimtas kūrybinio įkarščio gali patirti beišnykstančią ribą tarp sapno ir realybės, taip pat tikisi, jog įmanoma bent jau sušvelninti ribą tarp džiazo ir romantizmo? To, kas saldu, ir to, kas gerokai rūgštėliau? To, kas melodinga ir lengvai atpažįstama, kaip koks Schubertas ar Čiurlionis, ir to, kas gaivališkai ritminga, nesurežisuota, gimsta “čia ir dabar”?
Improvizacijos autoriai žada kur kas daugiau, nei jos būta ankstesniuose jų darbuose, kur nemažai naudotasi iš anksto pasiruošta elektronine medžiaga. Kad ir kaip būtų, visa ko pagrindas čia vėl tas pats – Linų pamėgtasis acid džiazas, maišomas su kitomis džiazo pakraipomis jungiant kontrastingas medžiagas, mėgaujantis saikinga doze eksperimentų ir gaunant išties spalvingą gaminį. Juo labiau kad ir patys atlikėjai žada būti neką blankesni. Jų priešakyje stovi trimitininkė Saskia Laroo – olandų džiazo ir šokių muzikos dievaitė, vadinama Lady Miles Davis ir pasižyminti ypatingos kokybės garsu bei ekstravagantišku sceniniu įvaizdžiu. Toliau – visų po du. Du klasikinės muzikos atlikėjai – pianistas Petras Geniušas ir violončelininkas Dainius Palšauskas. (Pastarasis, Lietuvos kamerinio orkestro artistas, aktyviai dalyvaujantis ir įvairiuose klasikinės muzikos projektuose, šią vasarą peržengė jos ribas ir “Kristupo vasaros festivalyje” džiazavo Vytauto Mikeliūno džiazo projekte. Renginyje “Die Welt ist Traum(a)” Palšauskas žada stebinti tam tikrais violončelės tembrą keičiančiais aparatais, kuriuos mėgsta ir garsioji trimitininkė.)
Dvi vokalistės – tarp operos, džiazo bei popstiliaus migruojančios Hasmik Grigorian (sopranas) ir Lina Navakaitė (mecosopranas). Dvi ir tarptautinės džiazo scenos žvaigždės: neseniai į Olandiją persikėlęs Kęstutis Vaiginis (saksofonas, fleita) ir kontrabosininkas Vytis Nivinskas, jau kurį laiką gyvenantis JAV. Ko gero, savotiškas dvejinimo principas (atlikėjai poruoti ir “Parafrazėse”, ir “Operoje in da House”) tapo neišvengiamu konstrukciniu Linų kompozicijų kodu. Nieko nuostabaus – Linai (elektronika, klavišiniai) juk irgi du.
Anksčiau projektų struktūra buvo kruopščiai apgalvojama, specialiai režisuojama išradingai modeliuojant numerinės struktūros kompozicijų eigą, o šįkart galima tikėtis kai ko laisvesnio ir galbūt net pačių projekto autorių Linui Rimšos bei Linui Paulauskio sunkiau prognozuojamo. Ne be pagrindo bus kliaujamasi pačių atlikėjų – it kokių romantinių herojų – žavesiu bei rūpinamasi erdve, padėsiančia jam atsiskleisti. O publikai kol kas telieka spėlioti: nejaugi džiazo ir romantizmo iš tiesų niekas nesieja?
