Pradėkime nuo pat pradžių. Kiekvieno pašnekovo prašome prisistatyti mūsų skaitytojams ir trumpai apie save papasakoti.
- Atsibudęs ryte ne kiekvieną kartą žinau, kas toks būsiu šiandien. Gyvenu tarsi du gyvenimus. Viename jų nešioju akinius ir mūviu ilgas kelnes, visą dieną prasėdžiu priešais kompiuterio ekranus ar pasitarimuose, vykstu į susitikimus. Ten aš esu technologijų vadovas, darbuojuosi žiauriai smagioje programuotojų komandoje. Kitame gyvenime pašauktas vardu galiu iškopti iš garažo duobės grafitinio tepalo pilnais plaukais, patildyti kokį nors groovy deep house gabalą ir pasisveikinti fist bump’u. Tame, kitame gyvenime mane sutikt galite ir vidury nakties WanganoKato būryje, ir paryčiais rakinantį garažo duris.
- Jei kas sako, kad programuotojai yra išblyškę, nesusišukavę ilgaplaukiai, tai nustemba sužinoję, kad aš – irgi programuotojas. Ir taip pat apstulbę į mane žiūrėjo biuro kaimynai, kai į vidų parsitempiau 6-bėgę dėžę Miatai ar du 3 metrų ilgio vamzdžius išmetimo gamybai.
- Nors ir skirtingi, tačiau negalėčiau pasakyti, kad šie du gyvenimai yra sunkiai suderinami – greičiau jie vienas kitą papildo.
Kaip įsimylėjai automobilius? Nuo mažumės laikydavai atsuktuvą ir išrinkinėjai-surinkinėjai įvairiausius automobilius?
- Kompiuteris, automobilis ar net programinė įranga, iš tiesų yra vienas ir tas pats dalykas – tiesiog įrenginys, kurį sukūrė inžinieriai. Dar būdamas mažas vaikas skaičiau knygeles apie elektrotechniką, mėginau sukonstruoti įvairius prietaisus. Esu ir 220 voltų įtampos ragavęs, ir plaktuku nagus nusidaužęs, ir koją į mopedo Delta duslintuvą nusideginęs, tad kažkiek benzino, tepalo, izoliacijos ir savo prakaito paragavau dar nesulaukęs 14-os. Galbūt mane užkrėtė tai, o gal mano pasąmonė troško laisvės važiuoti kur noriu, kada noriu ir kuo noriu. Pirmasis mano automobilis buvo daugelio naujų patirčių šaltinis, išmokė imtis atsakomybės už savo veiksmus, pajusti, kas yra galimybė pasidaryti jį tokį, kokio noriu, bet tai nebuvo svarbiausia priežastis man tapti automobilistu.
- Domėjimasis technika, ko gero, man yra įgimtas, kaip ir siekis tapti labai geru tuose dalykuose, kuriuos darau. Tam tikrų atsitiktinumų dėka paragavau automobilių sporto ir supratau, kad tai yra tas dalykas, kuriam negaila miego, pinigų ir energijos. Ir štai aš čia.
Kaip tavo mylima Mazda atsidūrė pas tave? Kiekvienas juk turi savo meilės istoriją.
- Ilgą laiką svajojau kaip nors įsigyti Miatą. Deja, mano reikalavimai buvo aukšti, tad nieko įperkamo skelbimų portaluose nerasdavau. Ir tada atėjo diena, kuri sunkesniuoju būdu paspartino įvykius.
- Gražią ir saulėtą pavasario dieną, žioplas mikroautobuso vairuotojas nepastebėjo, kad stabdau, ir taip tvarkingai pylė man į bagažinę, kad nustūmė mano automobilį į priekyje buvusią Toyotą. Taip tat baigėsi mano pirmo peformance eksperimento gyvenimas ir prasidėjo istorija „Vairuoju kasdien” arba „Daily drive”.
- Kadangi po avarijos kažkuris iš ratų liko užspaustas plastmasėmis, suktelėjau draugui paprašyti, kad mane parvežtų kažkur, kur man reikėjo. Ir jis atvažiavo, nes draugas juk. Atvažiavo ne vienas, o su svečiu iš Klaipėdos. Ir svečias atvairavo ne ką kitą - kaip sykis NB miatą. Specialus paaiškinimas merginoms - baltą automobilį be stogo. Todėl ir važiuot man reikėjo jau nebe kur norėjau, o kitur.
- Seniai norėjau atsikratyti 323F - laužiuko, mat nors ir mielas jis man buvo, bet rūdijo kaip koks skenduolis, o ir šiaip paseno morališkai. Ir dar seniau norėjau miatos. Šitaip sutapus aplinkybėms, darėsi panašu, kad man reikės įsigyti kitą automobilį, o galvoje sukosi mintis - „ne šiaip sau sutapimas čia, oi ne šiaip sau”. Nuriedėjom visi į Meat lovers pub, pasėdėjau miatos keleivio sėdynėj ir, dar kelionei neįpusėjus, jau galvojau, kaip čia įkalbinus tą Miatą parduoti man. Buvau ją matęs skelbimuose, net ir skambint norėjau, o čia va - gyvai gali ir pašnekėt, ir pavažiuot.
- Po gerų dviejų savaičių kasdienių pokalbių, įtikinėjimo, persigalvojimų ir taip toliau man pavyko surinkt reikalingą sumą pinigų bei susitarti dėl kelionės į Klaipėdą, pasiimt Miatos.
- Apie vidurnaktį grįžau į Vilnių, pasistačiau Miatą stovėjimo aikštelėje, išsitraukiau tapšnoklį ir padariau keletą nekokybiškų, nemeniškų, bet miatos nuotraukų.
Kodėl būtent MX-5/Miata?
- Pirmą kartą su Miata susidūriau, kai klasioko sesės draugas mane pasiėmė į kelionę. Tada kartu su juo nuvykau į Kėdainius stebėti drifto varžybų. Buvau visai pradedantis vairuotojas ir drifto nuo ralio nebūčiau galėjęs atskirti. Važiuoti be stogo buvo šalta, visai nesupratau, kodėl Tomas aerodrome vis slydo, ir Miata buvo tokia kieta, kad jos stiklas užsnūdusiam kelionėje man nudaužė galvą. Tačiau atrodė, kad tas 1.6 atmosferinis motoriukas labai gerai traukia.
- Bėgant laikui, savo turimą 323F tobulinau, joje atsidūrė 323 GTX 1.8 turbo variklis, aktyviai dalyvavau 323F klubo veikloje, ėmiau važinėti į greituminius slalomus Rukloje. Įgavęs daugiau įgūdžių, pripažinau, kad 323F sportui nelabai tinka, tad ėmiau dairytis į kitus Mazda modelius. RX serija man buvo nepasiekiama, 323 – jau kaip ir išbandyta, tad liko Miata. Kuo daugiau apie šį modelį perskaičiau, tuo tvirčiau įsitikinau – šis automobilis yra kaip tik man. Mažas, lengvas, puikiai valdomas, patikimas, paprastas. Labai gera platforma tobulinimo darbams. Su Miata gali važiuoti be stogo, galiniai varantys ratai leidžia patirti džiaugsmų, kurių priekiniais ratais varomame automobilyje nėra įmanomi. Tobulybė? Tobulybė.
Automobilį tobulini pats ar „juodą“ darbą patiki specialistams?
- Kas neskaitė Stanislovo Zasados „Saugus eismas”, paskaitykite. Ten be šimtų kitų teisingų dalykų dar rašoma, kad vairuotojas turi suprasti, kas vyksta automobilyje važiuojant keliu. Sukdamas vairą turi įsivaizduoti, kaip sukasi ratai, įveikdamas nelygumus turi suprasti, ką darys spyruoklės ir amortizatorius. Kad pažintum savo automobilį, turi ne tik jį vairuoti, bet ir pažinti jo varžtus.
- Kurį laiką Miatos pats netvarkiau, patikėdavau specialistams, bet vėliau supratau, jog nejaučiu, kas vyksta. Neatlikdamas darbų pats aš nebejaučiau to ryšio su mašina, kurį jaučia visus varžtelius pasukinėję ir dar savų pridėję vairuotojai. Kai atsibodo dėl smulkmenų skambinėti garažus turintiems draugams, susiradau garažiokų kompaniją ir išsinuomojau sau vietą, kurioje vėliau ėmiau leisti daug vakarų bei savaitgalių. Nuo tada automobilį tobulinu pats, visi esminiai patobulinimai atlikti mano rankomis ir tik kai kuriuos specifinių įrankių reikalaujančius darbus patikėdavau dalyką puikiai išmanantiems draugams.
Esi neabejingas automobilių sportui. Kaip „užsikabinai“? Slapta svajonė? Draugai? Noras tobulinti vairavimo įgūdžius?
- Prieš gerus septyneris ar aštuoneris metus, Honda Civic klubas suorganizavo renginių ciklą - „Civic Club taurė”. Jie pakvietė dalyvauti daugelio automobilių klubų atstovus, taigi, ir mane bei mano draugus. Tai buvo žiauriai gera idėja, spėju, ne aš vienas toks tuomet paragavau slalomo bei žiedo. Ne aš vienas ir Ąžuolo posūkyje išpurenau žvyrą. Tie pojūčiai mane paveikė taip, kad automobilių sporto varžybose ėmiau dalyvauti vis dažniau ir dažniau. Atradau, kad galia nėra svarbiausia, kad automobilio tobulinimas nublanksta prieš įgūdžių šlifavimą, ir kad tuose dulkėtuose aerodromuose, prekybos centrų aikštelėse bei Kačerginės miškuose aidint duslintuvų garsams pilna žmonių, kurie vėliau tapo nuostabiais draugais. Po truputį automobilių sportas užėmė vis daugiau vietos mano gyvenime, o aš, savo ruožtu, ėmiau pasiekti vis geresnių rezultatų varžybose.
- Gal ir netikėta bus, bet ne rezultatai teikia didžiausią malonumą, o pats važiavimas. 人馬一体
?, Jinba ittai. Žmogus ir žirgas kaip vienas kūnas. Tinkamas automobilis tampa tavo kūno tęsiniu ir tu įgyji tokių galių, kokių gamtoje žmogus neturi. Kai važiuodamas nustoji galvoti, ką darai su vairu, pedalais, rankiniu ar pavarų svirtimi, kai tik pajunti tėkmę, flow, ir tarsi stebi save iš šono, jauti didžiausią vairavimo teikiamą malonumą – laisvę, kokios pėsčias niekada neturėtum.
Minėjai, kad dalyvaujant lenktynėse svarbiausia ne rezultatai, bet pats vairavimas. Tačiau bent kruopelytė tavęs norėtų kada nors užlipti ant podiumo ir iššauti šventinį šampaną ar net galbūt sudalyvauti rimtose automobilių sporto varžybose?
- Žinoma, pergalė visuomet yra tikslas. Tai yra sportinio principo dalis. Tačiau siekti vien pergalės būtų nesąžininga prieš kitus žmones – jei, pavyzdžiui, dalis vairuotojų važiuoja žiūrovams, o tu – išimtinai laikui, tai tavo rezultatą su jų palyginti gali kaip kokius obuolius su apelsinais. Todėl visuomet stengiuosi, kai įmanoma, padaryti ir gražesnį vaizdą žiūrovams, ir išlaikyti renginio stilių. Štai čia ir atsiranda malonumas vairuoti, išbandyti save ne itin gerai pažįstamuose stiliuose, išmokti kažko naujo, truputį surizikuoti, truputį suklysti.. kai važiuoji ne vien dėl pergalės, tą daryti yra žymiai maloniau.
- Ant podiumo esu lipęs jau nemažai kartų, bet nesu tikras, ar čia jau tos rimtos automobilių sporto varžybos, ar dar nerimtos. Lietuvos automobilių slalomo čempionate pernai užėmiau 2 vietą, o šių metų čempionato etape, kuriame dalyvavau, laimėjau 1 vietą ir RWD, ir laisvoje klasėse. Galbūt, jei reikalai susiklostys sėkmingai, pavyks sudalyvauti visuose etapuose ir vėl ką nors laimėti?
Esi vienas iš daugelio Fast Lap dalyvių. Kaip manai, kodėl Fast Lap renginiai pritraukia tiek daug dalyvių? Puiki atmosfera? Gera organizacija?
- Laisvės ir šventės pojūtis. Kai važiuoji į Fast Lap, nesi įpareigotas kažką aplenkti. Net nesi įpareigotas būti labai greitas. Iš tavęs reikalaujama tik kad automobilis būtų saugus tau pačiam ir kitiems dalyviams – visa kita yra tavo ir blaivaus proto reikalas. Kuo dažniau susitinkat, tuo greitesnis bei saugesnis būsi.
- Važiuodamas Fast Lap esi tas, į kurį žiūri tūkstančiai akių. Tai motyvuoja palaikyti automobilį švarų, gražų, važiuoti greičiau ir taip, kad žiūrėti būtų malonu. Kartu su Fast Lap tu aplankysi Nemuno žiedo, Bikernieki ir Audruring trasas, šis renginys motyvuos tave tobulinti savo automobilį, ir visoje šioje sriuboje persismelksi kitų žmonių, irgi čia verdančių, dvasia. Ten yra tokia bendrystė, visi yra tokie draugiški ir vieni kitiems tiek padeda, kad jautiesi tarsi patekęs į didžiulę bepročių šeimą.
- Ko gero, dėl to Fast Lap ir pritraukia tiek dalyvių. Čia svarbiausia ne pinigai, ne pergalės ir ne stori federacijos dėdės. Čia nuoširdžiai svarbiausia – dalyvauti.
Kaip įvertintum automobilių sporto situaciją Lietuvoje?
- Automobilių sportu užsiimu palyginti visai neseniai, todėl negaliu lyginti dabarties su situacija, buvusia prieš penketą ar dešimtį metų. Šiandien automobilių sportas, panašu, ima tiestis, sulaukia daugiau dėmesio iš reklamdavių, taigi, pritraukia daugiau pinigų į sportininkų automobilius. Vyksta daugiau varžybų, atsiranda naujų trasų arba iš naujo grįžtama į jau seniai žinomas. Pradedantiesiems dabar – tikras rojus. Slalomo ir greituminio slalomo / sprinto varžybų apstu, netgi Vakarų Lietuvoje, nors anksčiau būdavo girdėti daug skundų, šiuo metu periodiškai vyksta treniruotės ir varžybos. Prie automobilių sporto Lietuvoje daug prisidėjo Dalius Draugelis, jau gal trečius metus organizuojantis slalomus Panevėžyje, Andrejus Savčenko bei Olga Židovlenkova, seniai organizuojantys profesionaliausias varžybas Vilniuje, o gal ir visoje šalyje, Saulius Vilčinskas, išdrįsęs priimti Kaukaro žiedo iššūkį, Modestas Sarneckas iš Dzūkijos, Linas Ramoška iš Kauno, Nemuno žiedo kolektyvas, Šiaulių Zoknių mikrorajono drebintojas Eugenijus Andrulis.. norėčiau paminėti ir daugiau žmonių, bet redakcija pritrūks popieriaus. Naudodamasis proga sakau – ačiū jums visiems!
- Renginių gausa jau yra pakankama, kad kiekvienas galėtų pasirinkti, į kuriuos varžybų ciklus važiuos, kokio sudėtingumo bei greičio trasos jiems priimtinos. Kiekvieno skoniui atsiranda pasirinkimas.
- Nors iniciatyvos matyti daug, realybė yra tokia, kad mes neturime vietos automobilių sportui. Fiziškai. Vilniuje įmanoma surengti klasikinį slalomą prekybos centrų aikštelėse, kelis kartus per metus – greituminį slalomą Kaukaro žiede ir… viskas. Kaunui lengviau dėl turimos Nemuno žiedo trasos. Išskirtinai automobilių sportui tarnauja viena vienintelė vieta visoje Lietuvoje. Manau, kad autosportui turėtų būti skiriama daugiau vietos – juk nuo senų laikų turime nemažai aerodromų. Tokias erdves reikėtų padaryti lengviau pasiekiamas paprastiems organizatoriams.
- Deja, taip pat atsiranda ir nesutarimai automobilių sporto bendruomenėje – dėl išgalvotų priežasčių Lietuvos automobilių sporto federacija, selektyviai taikydama taisykles bei visai panaikindama galimybę rengti su LASF nesusijusias varžybas, šį puikų sportą žlugdo. Įvedusi idiotiškus draudimus teisėjams bei licencijuotiems sportininkams dalyvauti su LASF nesuderintose varžybose federacija suskaldė sporto bendruomenę ir smukdo jo lygį. Žinoma, viskas daroma prisidengiant kilniais tikslais, bet iš tiesų tai yra kova dėl pinigų – Nemuno žiedo apylinkių, startinių mokesčių, mokesčių už licencijas. LASF sportininkams praktiškai nieko neduoda. Organizatoriams – tuo labiau. Labai tikiuosi, kad visa dabartinė LASF valdžia kokiu nors būdu dings iš autosporto ir vietoj jų ateis tie, kas iš tiesų jam nusipelnė. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris apie LASF atsilieptų teigiamai, ir pažįstu šimtus, kurie federaciją keikia. Ir tam yra priežasčių.
Kas tavo manymu yra automobilių entuziastas?
- Silpnumo akimirką svarsčiau apie kasdienio automobilio įsigijimą. Kasdienio tokio, kurį kasdieniu laikytų ir sveikesnio, nei aš, proto žmonės. Galvojau apie Mazda 3, tad užsiregistravau bandomajam važiavimui. Automobilių salone paslaugus vadybininkas išvardino tiek visokiausių dalykų, apie kuriuos nė nebuvau girdėjęs, kad pasijutau tarsi koks atsilikėlis. Deja, keletas mano konkrečių klausimų apie vairo stiprintuvo tipą (Elektrohidraulinis? Elektrinis? Hidraulinis?), pakabos tipą ir dar kažkuriuos dalykus atsimušė į nežinios sieną. Supratau, kad vadybininkas atsimena kokias 30 įvairių įrenginių pavadinimų santrumpų, tačiau nežino, kaip veikia automobilis, ar naujosios MX-5, stovėjusios šalia Mazda 3, greičių dėžė turi kažką giminingo su Honda S2000 dėže, ar diferencialas turi blokiruotę ir kitų daugelio kitų, svarbesnių už RVM, dalykų.
- Tai kuris čia iš mūsų yra automobilių entuziastas? Man atrodo, tikras entuziastas yra ne tas, kuris gali išvardinti visus paskutinius Ferrari modelius, ir ne tas, kuris žino, kaip teisingai ištarti Lamborghini pavadinimą. Ir ne tas, kuris supranta, ką reiškia E60 ar E28, ar E92. Ne, tikras entuziastas yra tas, kuris turi kažką savo, kam jaučia kokius nors sentimentus, kuris gali papasakoti graudžių ir linksmų istorijų apie ratuotus draugus. Kuriam automobilis yra ne priemonė nuvažiuoti iš A į B, o laisvalaikis, hobis, sportas ir draugai.
Sugrįžkime prie tavo automobilio. Šiais metais planuoji atlikti kokias nors modifikacijas ar planai nusikelia į kitus metus?
- Šiemet stačia galva pasinėriau į Fast Lap ir greitesnius slalomus, tad jau turėjau atlikti nemažai namų darbų. Mano filosofijoje automobilio galia yra pats paskutinis dalykas – pirmiausia automobilis turi tapti puikiai valdomas, tuomet - super patikimas. Tada jį reikia daug daug vairuoti, kad ne tik pajustum, ko labiausiai trūksta, bet ir turėtum pakankamai kompetencijos tuos trūkumus įvertinti. Ir tik kai bet kokie kiti reguliavimai ar tobulinimai nebegali atnešti ženklaus rezultato pokyčio, galima didinti variklio galią. Todėl Miata ištirpus sniegui gavo krūvą dovanų.
- Modifikacijos... nemėgstu šito žodžio. Kažkodėl daugelis prieš išvažiuodami į automobilių sportą nori susikrauti krūvą mod’ų. O iš tikrųjų pirmiausia reikia važiuoti su tuo, ką turi, ir tik tada, kai žinai, ko trūksta, užsiimti konstravimu.
- Ar klausiate, ko man šiemet trūksta? Iš esmės savo pakaba esu labai patenkintas, bet amortizatoriai jau nebedirba taip, kaip prieš 50 tūkst. kilometrų. Kadangi nenoriu švaistyti resursų, reikia daryti iškart taip, kad sprendimai tiktų ir tolimesnėje ateityje, todėl reikia reguliuojamo aukščio bei kietumo pakabos. Tačiau labiausiai šiandien man trūksta galios.
- Deja, kol kas daug partnerių neturiu, tad beveik visos modifikacijos yra atliekamos iš savos kišenės, todėl reguliuojamo aukščio amortizatoriai ir galios didinimas tikrai bus atidedami kitiems metams. Tačiau pigesni būdai tapti greitesniam vis dar gali būti įgyvendinti – labai norėčiau išmėginti namudinės gamybos aero paketą. Amerikiečiai turi sukaupę daug patirties, ir jiems labai gerai sekėsi!
Anksčiau ar vėliau ateis laikas atsisveikinti su Miata. Jeigu turėtum neribotas galimybes, kokį automobilį pasirinktum ir kodėl?
- Vienas draugas yra mane užklupęs klausimu: „Justai, o kai būsi senas, kokį automobilį vairuosi?”. Klausimas buvo užduotas, kai mieste pamatėme du žilagalvius raudoname MR2, tad jo mintis buvo - „O kas yra tavo svajonių automobilis”. Tiesą sakant, neturiu kito modelio ar kitos markės, kurią norėčiau turėti labiau, nei labai greitą, bet vis dar gatvinę miatą. Kartais pagalvoju apie smarkiai išlengvintą, išskirtinai lenktyninį RX-8, bet žinau ir tai, kad Miata yra arčiau mano vairavimo stiliaus. O juk svarbiausia – ne pergalės.. tad aš renkuosi malonumą vairuoti ir į klausimą atsakyti nepavyks.
Ar tiki, jog kiekvienas turi savo charakterį, charizmą ir sielą?
- Automobiliai sielą turi, nes jie mums kelia emocijas. Kaip kačiukai. Žinoma, ne visi, bet išskirtinesni modeliai turi didelę, burzgiančią ir šiek tiek varvinančią tepalus sielą.
- Charizmą automobiliai irgi turi. Dideli – didelę, civic’ai – garsią, miatos – nučiuožusiu stogu.
- Tačiau charakterio automobiliai neturi. Charakterį turi vairuotojas, o automobilis – tik vairuotojo tęsinys. Kuo jis geriau atspindi vairuotojo nuotaiką, kuo daugiau jam leidžia, tuo daugiau „charakterio” priskiriam automobiliui. Todėl automobilius „su charakteriu” vadina arba dėl jų netobulybių, kaprizų, arba dėl to, kad jie velniškai sustiprina vairuotojo charakterio savybes ir leidžia joms labai akivaizdžiai pasireikšti. Galbūt man taip atrodo todėl, kad esu įpratęs siekti automobilį valdyti, tad jis išreiškia mane, o ne aš jį?
