Sekmadienį kanalo „Nexta“ įkūrėjas, žurnalistas R. Pratasevičius buvo sulaikytas po to, kai „Ryanair“ lėktuvas priverstinai nutūpė Minsko oro uoste.
Pirmadienio vakarą Baltarusijos teisėsauga paskelbė vaizdo įrašą, kuriame R. Pratasevičius sako bendradarbiaujantis su pareigūnais ir neturintis jokių sveikatos nusiskundimų.
Savo įžvalgomis apie R. Pratasevičiaus galimai patiriamus kankinimus dalijasi antropologas, kritinės teorijos mokslininkas G. Mažeikis.
Ką jūs pamatėte vaizdo įraše, kokia R. Pratasevičiaus būklė, ar jis galėjo būti kankinamas, apie tai jūs užsiminėte ir savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje?
Aš taip galvoju, ir, žinoma, remiuosi daugelio kitų ekspertų nuomone, kurie yra susidūrę su Rusijos kalėjimais arba Rusijos saugumo ir kariuomenės struktūromis.
Pasidalinote, kad panašius reiškinius matėte 1983 metais Sovietų Sąjungos Šiaurės jūrų laivyne. Kas ten vykdavo?
Sovietmečiu trejus metus tarnavau Šiaurės jūrų laivyne. Tada dar buvau jaunas ir mačiau itin daug kankinimų laive. Paprastai jie tęsdavosi ištisas paras. Todėl nusprendžiau ir pagal savo patirtį, ir pagal tai, ką skaičiau apie gulaginius ir kalėjimo kankinimus.
Dar sutinku su rašytoju Aleksandru Solženycinu, sakančiu, kad pirmosios 24–48 kankinimų valandos yra pačios svarbiausios ir sunkiausios ištverti.
Po to kūnas pamažu pradeda adaptuotis, pakelia skausmo barjerą, t. y. žmogus mažiau jaučia skausmą.
Ar teisingai suprantu, kad laivyne aplink save matėte kankinimus, t. y. kaip kankino Jūsų kolegas?
Žinoma, ir mačiau aplink, ir pats patyriau, tik nenoriu apie tai kalbėti.
Ar kolegos buvo kankinami politiniais tikslais?
Ne, tai dažniausiai būdavo paprasčiausi sadistiniai kankinimai.
Vaizdo įraše R. Pratasevičius aiškiai nurodo, kad neturi jokių nusiskundimų dėl sveikatos. Ypač pabrėžia, kad jo širdies būklė puiki, nors, motinos teigimu, jis turi širdies negalavimų ir rizikuojama šio organo būklę dar pabloginti. Kaip vertinate tokį R. Pratasevičiaus pasakymą apie puikią sveikatą?
Šis pasakymas pasirodė, ilgai netrukus (praėjus maždaug po 10 ar daugiau valandų) po to, kai jo mama pareiškė apie galimus kankinimus.
Nors Pratasevičius jau guli ligoninėje, iš karto po to buvo pasodintas prieš kamerą. Būtent dėl to, kad visur – socialiniuose tinkluose, Baltarusijos opozicijos „Telegram“ kanaluose – pradėjo plisti informacija apie jo kankinimus.
O Baltarusijos KGB itin kreipia dėmesį į opozicijos pranešimus. Jie iš karto į tai reagavo ir pasodino Pratasevičių prieš kamerą smarkiai smarkiai pudruotą.
Kiek panašu į įkaitų situaciją. Kai norima įsitikinti, ar įkaitai gyvi, paprašoma faktinio įrodymo. Šiuo atveju, išplatinta vaizdo medžiaga. Ar Pratasevičių galima laikyti režimo įkaitu?
Nemanau, kad jis yra tiesiog įkaitas. Jis yra baudžiamas asmuo.
Įkaitas būtų tuo atveju, jei jį sulaikius būtų siekiama dar ir kitų tikslų. Bet jis pats yra tikslas. Jis ir yra tas asmuo, kurį Lukašenka bei jo artimieji nori asmeniškai kankinti.
Ilgą laiką Baltarusijoje „Nexta“ organizacija buvo laikoma pagrindiniu priešu. Tarp pagrindinių priešų buvo įvardintas ir R. Pratasevičius. Vienu metu jis buvo laikomas Lukašenkos priešu numeris vienas.
Šiuo atveju, jam [R. Pratasevičiui] nebus jokio pasigailėjimo. Net jei ir pripažins visas kaltes, vis tiek kurį laiką bus kankinamas. Jei išliks gyvas, tai bus didelis pasiekimas, svarbu, kad tik psichiką išsaugotų.
Vaizdo įraše Pratasevičius sako, kad su juo bendradarbiaujantys pareigūnai yra „maksimaliai korektiški“. Ką toks pasakymas galėtų reikšti?
Rašytojo Solženycino tekstuose Gulago laikotarpiu visada ir visais laikais kankinami kaliniai sakydavo tokią pačią frazę. Jau turbūt greitai bus 100 metų, kaip ją kartoja Rusijoje ir Baltarusijoje.
Ji reiškia tik vieną paprastą pranešimą, kuris vėliau tapo ir anekdotais, ir legenda. Jeigu kalinys viešai pasakoja, kad jam viskas gerai, gražu ir jis laimingas, tai arba jam yra prie kaktos pristatytas pistoletas, arba jis buvo prieš tai labai stipriai kankintas.
Ir tai ne pirmas atvejis, kada Baltarusijoje šitokias išpažintis daro. Jau dešimtys tokių išpažinčių viešų yra padaryta.
Yra toks senas folkloras – kalėjimo folkloras: kai liepia tokią išpažintį daryti, pirmiausia tave aprengia gražiai, sušukuoja, net padeda šalia cigarečių pakelį su degtukais.
Čia yra ironija, į kurią atkreipė dėmesį Pratasevičiaus tėvas: jo sūnus šitų cigarečių nerūko, čia ne jo cigaretės. Tai yra akivaizdžiai padaryta gerovės inscenizacija.
O kas yra susidūrę su KGB žino, kad tai yra labai blogas ženklas. Kai cigaretės dedamos, kai žmogus stipriai pudruojamas, kai rankovės užtemptos ant delnų – visa tai yra didelio kankinimo požymiai.
Ar tos cigaretės taip padėtos, norint sudaryti įspūdį, neva R. Pratasevičius pats jas rūko?
Taip, jis neva pats jas rūko. Gana dažnai kaliniai būdavo fotografuojami su cigaretėmis. Netgi buvo paplitęs toks posakis: „Jei pamatysi, kad mane nufotografavo su cigaretėmis, tai blogai, o jei su dviem pakeliais, tai jau visai galas.“
O riešus dengiančios rankovės galėtų slėpti žymes nuo kankinimo elektra?
Galimai. Įrodyti to neįmanoma. Bet paprastai tie, kurie pakliūva į Baltarusijos KGB, yra ne tik mušami, bet ir kankinami elektra.
Elektra jungiama prie riešų, tada tos vietos nudeginamos. Bet [R. Pratasevičiaus atveju] nebūtinai taip, todėl, kad mes nematome riešų.
Bet rankovės specialiai yra užtemptos, nes natūraliai žmogus taip nesėdi užsitempęs rankovių ant riešų.
Paminėjote, kad su R. Pratasevičiumi elgiamasi sadistiškai ir tik su tokia pačia agresija galima sustabdyti smurtautojus. Kaip, Jūsų nuomone, į šio vaizdo įrašo pasirodymą turėtų reaguoti tarptautinė bendruomenė?
Turėtų imtis elementarių dalykų. Visų pirma, labiau įgalioti Sviatlanos Cichanouskajos koordinacinį komitetą, kuris yra vienintelė šiuo metu bent kiek legali opozicijos institucija. Su ja įmanoma ir būtina vesti derybas.
Svarbu, kad Europos ir Lietuvos saugumo tarnybos kartu su Baltarusijos opozicija identifikuotų šnipus ir kankintojus. Kad būtų sudaromi šių kankintojų sąrašai ir jiems keliamos bylos.
Šie asmenys būtų sulaikomi išvažiavę į Europos Sąjungą, šnipai suimami – tokiu būdu būtų daromas spaudimas, o Lukašenkos kankintojai paleistų politinius kalinius.
Lukašenką pavadinote neprognozuojamu, haliucinacijose gyvenančiu kaimynu. Kodėl Lietuvai svarbu pašalinti tokio diktatoriaus režimą kaimynystėje?
Arba reikėjo iš viso tylėti ir pataikauti sovietiniam ir posovietiniam režimui, tada čia skraidytų rusiški lėktuvai ir gyventume Rusijos pusiau korumpuotomis, kremliškomis sąlygomis...
Arba, jei jau įžengėme į konfrontaciją su diktatorių – pirmiausia Baltarusijos diktatoriaus – režimu, tai kelio atgal nebėra.
Bet koks laiko tempimas yra Lietuvos ekonomikos žalojimas, Lietuvos saugumo žalojimas, piliečių gerovės menkinimas. Turime imtis labai aktyvių priemonių, kad šitas režimas, ši prievarta, augantis fašizmas kaimyninėje šalyje būtų nedelsiant sustabdyti.
Tam reikia pasitelkti visas galimas Europos Sąjungos, NATO institucijas ir bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis, pavyzdžiui, Ukraina, Lenkija, Latvija jau yra įsitraukusios į šitą procesą.
Reikia taikyti ne tiesiog pasmerkimo, pagrūmojimo pirštu priemones, kurias gerbiami prezidentas Gitanas Nausėda ir Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis taiko. Svarbu vykdyti labai aktyvią jėgos politiką prieš nusikalstamą režimą.
Kodėl tekste šalies pavadinimą rašote kaip Baltarusia, o ne Baltarusija?
Aš reaguoju į Baltarusijos opozicionierių prašymą ir reikalavimą nesieti šios šalies pavadinimo su Rusija. Tuo tarpu Lietuva vis dar nekeičia pavadinimo, vadina valstybę senuoju imperiniu pavadinimu.
Bet reikėtų ir Lietuvą tada Litua vadinti. Kodėl mes vadinamės Lietuva?
Ar palaikote idėją, kad reikėtų keisti Baltarusijos pavadinimą?
Aš pritariu šitai Baltarusijos opozicionierių idėjai. Kai kurie Lietuvos istorikai taip pat pabrėžia, kad nėra jokios Baltarusijos, kad Lietuva pataikauja Rusijos imperiniams vardams.
Galite pamatyti Baltarusijos išplatintą vaizdo įrašą su R. Pratasevičiumi:
