1936-ųjų pavasarį per Akademinę jūrų dieną šalies aukštųjų mokyklų studentai Klaipėdoje, ant šiaurinio molo, kur dabar stovi kryžius sudužusiam jūrų skautų laivui „Budys" atminti, iškilmingai prisiekė: „Ties Tavim susikaupęs aš pergyvenu Tavo didingą grožį, jaučiu krūtinėje Tavo visados jauną jėgą...Galbūt kad mano tėvai buvo Tave kiek primiršę. Jie bandė savo jėgas sausumos plotams įveikti. Turbūt nežinojo, kad sausumą galima valdyti tik jūros atsirėmus, tik jos laisvę savo kraujuje juntant..."
Ši rašytojo Igno Šeiniaus užrašyta priesaika atspindi patriotiškai nusiteikusios XX a. Lietuvos inteligentijos mintis ir pastangas įveikti besikuriančios jūrinės valstybės problemas.
Pirmieji bandymai
Pirmą kartą organizuoti laivininkystę, tiesa, Nemunu, Lietuvos visuomenės aktyvistai - Martynas Yčas, Konstantinas Račkauskas, Saliamonas Banaitis, Jonas Aleksa, Vilius Gaigalaitis, Juozas Vokietaitis, Rokas ir Jonas Šliūpai ir kt. - pamėgino 1919-aisiais, dar tebevykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms.
Tuo pat metu Versalio taikos konferencijoje susirinkęs elitas sprendė Lietuvos priėjimo prie Baltijos jūros klausimą. Ir, galima sakyti, iš dalies išsprendė: grupė finansininkų, teisininkų ir kitų visuomenės veikėjų įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę. Tiesa, didžiausia bėda, su kuria susidūrė to meto laivybos bendrovės steigėjai, buvo ta, kad tarp jų nebuvo nė vieno, kuris išties būtų išmanęs laivininkystę. Mat tokių specialistų nebuvo visoje Lietuvoje. Maža to, laivininkystei reikėjo didelio kapitalo ir patirties.
Tačiau bendrovės steigėjai sugebėjo išspręsti problemas. Neturėdami kapitalo bei negaudami kreditų užsienyje, jie surinko lėšų iš Amerikos lietuvių ir 1922-aisiais nutarė pirkti Vokietijos Krupo gamykloje pastatytus garlaivius plaukioti vidaus vandenyse bei kelis burinius medinius jūrų prekybos laivus, pavadintus labai lietuviškai - „Jūratė" ir „Kastytis".
Kurį laiką pirkiniai buvo įregistruoti Jurbarke. Vėliau jie atplaukė į Klaipėdą. Pirmieji pasiplaukiojimai atviroje jūroje seniems burlaiviams nebuvo sėkmingi - neišlaikę Baltijos audrų jie nuskendo: “Kastytis" - prie Švedijos krantų, „Jūratė" - prie Klaipėdos jūrų uosto.
O po šių katastrofų Lietuvos garlaivių bendrovė tarp šalies valdžios sluoksnių nerado nei paramos, nei palankumo.
Skandalų netrūko
Po kelerių metų, kylant Lietuvos ekonomikai ir didėjant užsienio prekybos mastams, vėl iškilo būtinybė turėti savo laivyną. Tuo metu, maždaug 1928-aisiais, Klaipėdoje užregistruota vokiečių laivybos kompanija „Swedersky ir Co" su laivais „Friesland" ir „Gotland", vėliau „Holland", o 1929-aisiais Kaune įsteigta privati Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinė bendrovė „Lietgaras". Vyriausybė savam laivynui neturėjo pinigų, tačiau atsirado privačių investicijų: 1932-aisiais keletą laivų nusipirko klaipėdiškis pirklys Martynas Reišys, įkūręs pirmąją privačią lietuvių ekspedicijos ir laivininkystės bendrovę „Sandėlis". Ši iš pradžių uoste atliko tik krovinių pakrovimo ir iškrovimo darbus. Beje, tas pats pirklys prašė Vyriausybės paramos steigti prekybos laivyną, bet jos taip ir nesulaukė.
Beje, kurti privačias Lietuvos jūrininkavimo ir prekybos bendroves jau mėginta nuo 1925-ųjų, tačiau ne tiek sėkmingai, kiek skandalingai. Štai bendrovė „Lietgaras", prikalbinusi būti kreditoriais užsienio bankininkus, nusipirko Vokietijoje du nedidelius jūrų prekybos motorinius garlaivius. Juos įregistravo Klaipėdos valsčiaus teisme ir pavadino „Klaipėda" bei „Palanga".
Į Klaipėdos jūrų uostą su Lietuvos vėliava šie laivai iškilmingai įplaukė 1929-ųjų sausio 19-ąją. „Palangai" vadovavo jūrų kapitonas Teodoras Reingardas, o „Klaipėdai" - legendinis gruzinų jūrų kapitonas Aleksandras Azguridis. Kitą dieną vyko neregėtos laivų „krikštynos" su katalikų ir protestantų pamaldomis bei šampano butelių daužymu, jos pasibaigė didžiulėmis vaišėmis „Viktorijos" viešbutyje ir patriotinėmis kalbomis apie prekybos laivyno reikšmę Lietuvai.
Po iškilmių laivai išplaukė iš Klaipėdos ir... nebegrįžo. Pavadinti kitais vardais, jie dar ilgai plaukiojo jūrose, atsitiktinai gaudami darbo.
Dingo laivai, dingo ir pinigai. „Lietgarą" prislėgė skolos, o 1932-aisiais atvilnijo ir bankrotas.
Prezidentinis karo laivas
Šioks toks išjudėjimas kuriant savą laivyną įvyko 1934-aisiais. Įsikūrusi Lietuvos jūrininkų sąjunga atakavo Susisiekimo ministeriją ir savo siunčiamais memorandumais sugebėjo įrodyti prekybos laivyno reikšmę tautai. Todėl tais pačiais metais rugpjūčio 12-ąją Lietuva pirmą kartą šventė Jūros dieną, o surengtą paradą stebėjo net pats prezidentas Antanas Smetona.
Po metų, 1935-ųjų rugpjūčio 1-ąją, kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas. Beje, ši data tapo oficialia Lietuvos karinių jūrų pajėgų įkūrimo data, o pirmasis karo laivas, kurio vadu paskirtas jūrų kapitonas Antanas Kaškelis, pavadintas “Prezidentu Smetona".
Dar vėliau - 1936-ųjų paskutinė gegužės diena tapo Akademinio jaunimo jūros diena, kai studentija prisiekia amžiną ištikimybę jūrai ir prisižada ją ginti iki paskutinio atodūsio.
Prekybos laivyno kūrimas
Įsteigus karo laivyną, kur kas paprasčiau sekėsi kurti prekybos laivyną. 1935-ųjų pabaigoje akcinė bendrovė „Maistas" nupirko iš Vokietijos laivą ir jį pavadino „Maistu". Dar du laivai - „Kretinga" ir “Utena" - su specialiais šaldytuvais maisto produktams plukdyti - buvo nupirkti Norvegijoje. Tai ir buvo Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi pradžia.
Galiausiai 1936-ųjų lapkritį buvo įsteigta laivininkystės bendrovė „Lietuvos Baltijos Loidas", kuri ir turėjo rūpintis visais prekybos laivyno reikalais. Po trejų metų nuo jos įsteigimo su Lietuvos vėliava plaukiojo jau 11 prekybos laivų, jie ir sudarė visą Lietuvos jūrų prekybos laivyną.
1936-ųjų pradžioje uostas ir prekybos laivininkystė buvo patikėta Lietuvos susisiekimo ministerijai, o 1937-aisiais Klaipėdoje buvo įsteigta Jūrininkystės inspekcija. Pirmuoju jos inspektoriumi paskirtas caro laikais ėjęs atsakingas pareigas karo ir prekybos laivynuose atsargos generolas jūrų kapitonas Teodoras Daukantas. Tuo metu buvo parengtas Jūrų kolegijos įstatymo projektas, kuris turėjo būti pateiktas svarstyti Seimui, tačiau vokiečių dirbtinai sukelta politinė įtampa neleido jam virsti įstatymais.
Tragiškas likimas
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva dar tikėjosi likti nepriklausoma jūrine valstybe. Jos garlaiviai dar gabeno prekes su Lietuvos vėliava. Tačiau tai neišgelbėjo nuo nuostolių. 1939-ųjų lapkritį prekybos laivas “Kaunas" netoli Anglijos krantų užplaukė ant minos. Per sprogimą žuvo jaunas jūreivis Antanas Kulikauskas. Kitus įgulos narius išgelbėjo belgų žvejai. 1940-ųjų spalį Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką dėl privačių transporto priemonių nacionalizavimo. Remiantis šiuo įsaku, buvo nacionalizuoti ir lietuvių bendrovėms priklausę jūrų laivai. Šie laivai buvo perkelti į Rygą ir dalis jų į Klaipėdos jūrų uostą niekada nebegrįžo.
Suomių įlanka dabar netgi vadinama tarpukario Lietuvos laivų kapinynu. Be „Panevėžio", „Kretingos", „Utenos", „Šiaulių", jos dugne liko ir buvusio mokomojo karo laivo „Prezidentas Smetona" nuolaužos.
Tragiškas buvo ne tik lietuvių laivų, bet ir jų kapitonų likimas. Feliksas Marcinkus gyveno ir mirė Australijoje, Eduardas Sliesoraitis buvo išvežtas į Sibirą, grįžęs mirė Biržuose. Zigmas Domeika po karo pateko Venesuelon, ten žuvo. Vytautas Babarskas baigė institutą, dirbo Klaipėdos uosto valdyboje ir locmanų tarnyboje, po karo buvo ištremtas į Mordoviją, grįžo invalidas. Paskutinis garlaivio “Šiauliai" kapitonas Benediktas Monkevičius mirė Leningrade per blokadą.
Vietoj pabaigos, arba Viltis gyva
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, šalies laivynas buvo atkuriamas prieškario dvasia tikintis, kad Lietuva turėtų išlikti jūrine valstybe. Jūrą aptarnavo 20 tūkst. žmonių. 1991-aisiais Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare, o jos laivynas grįžo į pasaulinę jūrinių valstybių bendriją. 2007-aisiais Lietuvos jūrų registre įregistruoti 159 laivai, priklausantys 64 savininkams. Iš naujo buvo sukurtas Lietuvos karinis laivynas. Tiek jau padaryta, bet ar sugebėsime šį turtą išsaugoti ateityje? Parodys visagalis laikas...
