„Žinote, ko iš jūsų tikisi pasaulis? Ogi nieko“, - tokia kažkada Jurijaus Grymovo protą persmelkusi mintis turėjo smarkiai jį supykdyti. Taip smarkiai, kad to nieko iš jo nesitikinčio pasaulio pykčiui jis tapo garsiausiu Rusijos reklamos kūrėju, vienu originaliausių kino ir teatro režisieriumi, pripažintu fotografu ir drabužių dizaineriu.
Jis yra daugiau kaip 500 reklaminių ir muzikinių vaizdo klipų autorius, vienas pirmųjų Rusijoje pradėjęs kurti ir socialinę reklamą. J. Grymovo kovai su AIDS skirtas klipas pelnė Jungtinių Tautų Organizacijos apdovanojimą, kurį pats režisierius vertina labiau už visus kitus, o jų įvairiuose festivaliuose yra gavęs per 50.
Šeši J. Grymovo darbai įtraukti į Jeano Marie Boursicot geriausios pasaulio reklamos kolekciją. Kasmetinis šios kolekcijos demonstravimas Vilniuje tapo puikia proga pakviesti Rusijos reklamos guru atvykti į Lietuvą.
Tris dienas mūsų šalyje viešėjęs Jurijus Grymovas surengė seminarą apie pardavimus žudančią reklamą, domėjosi verslo galimybėmis ir išskirtiniame interviu atsakė į „Omni laiko“ klausimus.
Kaip jaučiatės vadinamas Rusijos reklamos guru - būtent taip esate pristatomas Lietuvoje?
Nežinau, juk aš dirbu ne tik reklamos srityje. Žodžiai apie guru, žinoma, yra malonūs, tačiau į save ir į savo darbus žvelgiu ironiškai, kadangi manau, jog pernelyg rimtas požiūris į save visuomet yra bauginamai pavojingas. Verčiau prisistatyčiau kaip žmogus, sau keliantis labai daug klausimų. Ir savo darbais aš neatsakau į tuos klausimus, bet dar daugiau jų iškeliu. Man tiesiog įdomu dirbti įvairiose srityse: madoje, fotografijoje, reklamoje, žiniasklaidoje, teatre, kine, o dabar dar ir N. Rimskio-Korsakovo operą „Caro nuotaka“ („Carskaja nevesta“) pastačiau. Bet aš nepretenduoju į kažkokios tiesos skelbėjo vaidmenį.
Kaip keitėsi Rusijos reklamos verslas prisimenant jo pradžią prieš penkiolika metų, kai ir jūs pats pradėjote dirbti šioje srityje?
Anksčiau reklama, sakyčiau, buvo tautiškesnė. Ir tai buvo didelis jos privalumas, apskritai reklama turi būti tautinė. Mano žodžius patvirtina ir tai, kad anksčiau daugybė Rusijos reklamos agentūrų dalyvaudavo rimčiausiuose tarptautiniuose festivaliuose Vakaruose ir laimėdavo milžiniškus skaičius apdovanojimų. Aš pats esu laimėjęs per 50 apdovanojimų. Apdovanojimai teikiami už savitumą, o kas jį sudaro? Naujoviški sprendimai ir tautiškumas. Dabar Rusijoje reklama tapo labiau amerikonizuota, sistematizuota ir nuobodesne. Daugelis agentūrų ėmė vadovautis vakarietiškais šablonais. Tačiau reklamą, kuri būtų paveiki, reikia kurti laužant dėsnius, o ne jais vadovaujantis. O tai priklauso nuo meistriškumo. Taigi dabar reklama Rusijoje yra nuobodesnė, mažai gaunama apdovanojimų ir apskritai - nedaug kas į ją rimtai bežvelgia. Esą reklama yra ir bala jos nematė. Ja nesižavima, ji neerzina, ji užėmė savo, kaip kasdienio reiškinio, nišą. Anksčiau reklama buvo įdomi, kūrybiška, buvo beprotiškai įdomu joje dirbti. Be to, prieš penkiolika metų šis verslas kvepėjo didele avantiūra, buvo vartomos tuomet pasiutėliškos pinigų sumos.
Įvairiuose reklamos festivaliuose esate laimėjęs neįtikėtiną apdovanojimų skaičių, įskaitant pačius garbingiausius. Jūs pats savo dalyvavimą festivaliuose esate apbūdinęs kaip „isterišką“. Kodėl?
Na, mes buvome įžūlus gerąją to žodžio prasme, kadangi realiai nesuvokėme, ką darome ir kodėl. Nesuvokėme tikslo. Tikslo nebuvo, tiesiog nuoširdžiai dirbome ir nuoširdžiai savo darbus rodėme festivaliuose. Paprasčiausiai norėjome parodyti tai, ką darome, kaip vaikai kažką nupiešia ir visų prašo pažiūrėti. Mums tai buvo išdaigiški laikai. Dalyvavimas festivaliuose padėjo įgyti pasitikėjimą, kadangi profesionalų vertinimas labai padeda. Tačiau didelis prizų skaičius nėra sėkmės garantas ir nebūtinai reiškia, kad į jus kreipsis daug klientų. Šiaip yra sunku dalyvauti festivaliuose, kadangi pats labai jaudiniesi, atsiranda daugiau pavydinčių, Rusijoj žmonės kažkodėl ima galvoti, kad tu giriesi tais apdovanojimais. Nors, manau, normalu, kad kažko pasiekęs žmogus to neslepia. Tačiau pasijunta tas rusiškas tautinis bruožas - pavydas, kuris man labai nesimpatiškas. Dėl jo, mano galva, Rusijos vystymasis labai stabčioja.
Tai kas yra reklama, pasak Jurijau Grymovo?
Reklama - tai informacija. Kad ir kaip įžeidžiamai tai skambėtų žmonėms, manantiems, kad reklama yra menas, - kuo aš pats anksčiau tikėjau, - dabar manau, kad tai - informacija, galbūt pateikta originalia forma, bet ne daugiau. Reklama gali būti įkyri arba nemokšiška, arba talentingai sukurta ir ištrunkant iš informacijos rėmų, bet tai jau išimtis iš taisyklės. Šiaip normalus žmogus bėga nuo reklamos. Tai natūrali reakcija, kadangi reklama į jo gyvenimą veržiasi be atsiklausimo. Jums žiūrint mėgstamą filmą įkyriai siūlo pirkti namą ar skalbimo miltelius, vartant žurnalą staiga akį ima rėžti reklaminiai šūkiai ir jus verčia galvoti apie naujus batus, nors jūs dabar apie tai galvoti ir nenorėjote. Todėl aišku, kad reklama - tai šimtaprocentinė agresija. Ir šią agresiją reikia slėpti kūrybiškumu, kuris slopintų vartotojo susierzinimą.
Bet reklamos veržimasis be leidimo į mūsų smegenis yra mokestis už kažkokią nemokamą televiziją, nebrangius žurnalus. Juos vartodami mes tarsi leidžiame reklamai skverbtis į smegenis.
Pagarsėjote ir kaip muzikinių vaizdo klipų kūrėjas, dirbote su žymiausiomis Rusijos estrados žvaigždėmis. Su kuo buvo įsimintiniausia dirbti?
Buvo įdomu dirbti praktiškai su visais atlikėjais, nors man pačiam rusiška muzika nelabai ir patinka. Man visuomet yra įdomus pats projektas, darbas su asmenybe ir kiekvienas solistas turi savitų bruožų. Vaizdo klipas visų pirma turi užvaldyti jausmus, o ne vien kristi į akį. Šioje srityje tikriausiai įdomiausia buvo dirbti su Valerijumi Leontjevu. Jis pakankamai įdomus žmogus, brandus ir labai darbingas. Be to, kadaise, maždaug prieš penkiolika metų, kai dar dirbau drabužių demonstruotoju, jo klipe „Margarita“ man teko atlikti Volando vaidmenį. Buvo malonu po daugelio metu, jau būnant režisieriumi, vėl susitikti su Leontjevu filmavimo aikštelėje.
Vėliau vaizdo klipų kūrimas man tapo ne toks įdomus, kadangi vis tiek tai yra prekyba atlikėju. Kine, teatre ar madoje galiu labiau išreikšti savo individualumą, o vaizdo klipuose turi labiau puoselėti atlikėjo individualumą.
Jūsų pirmasis režisuotas meninis filmas 1996 m. sukėlė šurmulį ne tik Rusijos žiniasklaidoje. Kodėl savo debiutui kinematografe pasirinkote būtent I. Turgenevo apysaką „Mu-Mu“?
Imdamasis kino vėlgi vadovavausi nuostata, kad reikia laužyti taisykles, o ne joms paklūsti. Didžiulė klaida, kad rusišką kinematografą bando paversti atsaku Holivudui. Tai, mano manymu, bandoma daryti nuolatos, o reikia kurti, galbūt iš naujo išradinėti savo kiną. Tuo metu, kai visi filmavo tiek doroviniu, tiek profesionaliu atžvilgiu pasibaisėtinus „boevikus“, man kilo noras pabandyti dešifruoti šio nedidelio I. Turgenevo kūrinio fenomeną ir sukurti filmą apie žmogaus vienatvę, baimes ir aistras.
Teko girdėti, kad pagrindiniam filmo vaidmeniui ketinote kviesti garsųjį Mickey Rourke?
Taip, mes buvome susisiekę su Mickey Rourke, kadangi pamaniau, kad būtų įdomu nebylaus žmogaus vaidmenį - kaip dabar žinau, labai sunkų vaidmenį - pasiūlyti Mickey Rourke. Nusiuntėme jam scenarijų, vyko derybos, buvo juntamas susidomėjimas projektu. Tačiau rengdamasis filmavimui ėmiau suvokti, kad tai labai pavojingas sumanymas, kadangi toks sprendimas suardytų jau numatytą filmo stilistiką. Dėl to filmas galėjo pavirsti komedija, o vis dėlto norėjosi sukurti dramą. Todėl pats supratau, kad bandyti šiam vaidmeniui kviesti tokį aktorių yra klaida. Nusprendžiau palengva stabdyti derybas ir pradėti dirbti su kitu, rusų aktoriumi. Taigi „Mu-Mu“ ekranizacijoje galėjo vaidinti Mickey Rourke, bet tai būtų buvęs visai kitoks filmas (juokiasi).
Kodėl, jūsų nuomonė, „Mu-Mu“ ekranizacija tuomet sukėlė nemenką sambrūzdį, o kritikai filmą sutiko pasišiaušę?
Kritika sukilo, kadangi ji taip pat ne visuomet pasirengusi mano minėtam taisyklių laužymui. Taip pat Rusijoje, deja, nepalankiai žvelgiama į žmogų, pereinantį iš vienos veiklos į kitą. Anksčiau buvo rašoma, kad mano kurta reklama yra bloga, tačiau pradėjęs dirbti kine išgirdau tokius kliedesius, kad esu reklamos genijus, todėl tik ją ir turiu kurti. Vėliau man ėmus statyti spektaklius kritikai puolė juos keikti ir aiškinti, kad „kiną tai jis kuria gerą“. Į kritikus žvelgiu labai nepalankiai, manau, kad kritika turi būti profesionali ir analitiška, o sąvokų „patinka ir nepatinka“ vartojimas yra žiūrovų privilegija. Rusijoje žodis „kritika“ dažnai suprantamas kaip keiksnojimas. Taip pat šiandien toje srityje reiškiasi daug atsitiktinių žmonių, be specialaus išsilavinimo arba didelės patirties. Aišku, neverta jos pervertinti. Svarbiausia - stebėti žiūrovų reakcijas, suprasti ar sugebėjai sudominti žiūrovą, nuspėti jo nuotaikas.
Pašiepdamas tuos pačius kritikus prieš savo pirmojo spektaklio „Dali“ pristatymą paskelbėte pranešimą, kuriame pats suformulavote laukiamų recenzijų teiginius, tokius kaip: “Mėšlungiškai mėtydamasis nuo projekto prie projekto, Grymovas tarsi už paskutinio šiaudo griebiasi kiekvienos galimybės paversti save įžymiu. Reklama, klipai, kinas, žurnalas, dabar - spektaklis. Ėdrumas išties bauginantis...” Ar po spektaklio premjeros kritikai taip ir rašė?
Visas projektas buvo sukurtas ekscentriška Salvadoro Dali maniera, todėl smagumo dėlei iš anksto paskelbėme tą groteskišką tekstą. Nuostabiausia, kad paskelbę tas recenzijas apie savo pačių spektaklį netrukus tokias jas ir perskaitėme spaudoje! Tos kvailystės buvo atkartotos beveik žodis į žodį. Apskritai man kelia nuobodulį nuspėjami dalykai. Nuspėjamas kinas, literatūra ir žmogaus elgesys. Ir kritikai man nuobodūs, nes visad žinau, ką jie parašys.
Pasižymite ir pilietiniu aktyvumu. 1996 m. dalyvavote prezidento Boriso Jelcino perrinkimo į antrąją kadenciją kampanijoje. Tai nulėmė jūsų asmeniniai įsitikinimai ar pasiūlytas honoraras?
Tai dariau su dideliu malonumu, kadangi nuoširdžiai tikėjau demokratinėmis nuotaikomis. Nors tuomet ryškėjo kai kurie man, kaip Rusijos gyventojui, nemalonūs dalykai, tačiau iš esmės svarbiausia buvo pasirinkta kryptis. Ir aš nuoširdžiai tikėjau ta kryptimi, kurią deklaravo B. Jelcinas, tikėjau, kad tai teisingas reikalas.
Ir kaip vėliau jautėtės, kai per antrąją kadenciją jis palengva virto savo paties parodija?
Deja, taip. Man atrodė, kad ir jį susiurbė valstybės mašinerija. Tą stiprų žmogų tarsi mėsmale permalė ir, manau, gan smarkiai. Tikrai, viskas virto lyg kažkokia komedija ir dėl to buvo nejauku tai stebėti, ypač kitų šalių akivaizdoje. Vis dėlto manau, kad Jelcinas nebuvo pavojingas savo liaudžiai ir tarptautinei bendruomenei. Tikėjau ir tikiu, kad visos jo kalbos apie demokratiją buvo teisingos. Judėjimo kryptis buvo pasirinkta teisingai.
Būdamas socialiai aktyvus pilietis, kaip vertinate pasaulyje kylantį susirūpinimą dėl dabartinės Rusijos valdžios išsukimo iš demokratijos kelio, prisimenant kad ir susidorojimą su „Jukos“ koncernu, kuriam, beje, kūrėte reklaminius klipus?
Man jūsų pateikiami klausimai taip pat kyla ir norėčiau išgirsti kokius nors atsakymus. Manau, kad Rusijos visuomenėje šiuo metu iškilo daug klausimų, į kuriuos nėra atsakoma. O kai nėra atsakymų, apima jausmas, kad vyksta kažkas siaubinga. Šiuolaikinė valdžia turi atsakyti ir nuspėti visuomenei kylančius klausimus, o ne tik pranešti, kas yra atlikta. Todėl man nesimpatiška tai, kad šiomis žmones jaudinančiomis temomis mažai kalbama. Atsirado milžiniška distancija tarp valdžios ir žmonių, kaip buvo prie komunistų valdžios. Ir toji distancija didėja.
Dabar sukūriau dvylikos dalių kino filmą „Kukockio kazusas“ pagal Rusijoje pamėgtą Liudmilos Ulickajos romaną, kuriame nagrinėjamos, mano galva, labai svarbias šeimos, abortų, genofondo, komunistinės praeities temos. Ir kas tai per šalis, kurios paskutinių aštuoniasdešimties metų istorija pareikalavo tiek daug kraujo. Rusiją slegia milžiniška tos praeities nuodėmė, nesuskaičiuojamos žmonių aukos, tačiau, mano supratimu, dėl to kol kas neatgailaujama. Praeitis iki galo neįsisąmoninta ir tai, mano manymu, Rusijos problema. Kai kurie žmonės dabar net ima teisinti įvykdytus nusikaltimus, sako „toks buvo metas“, idealizuoti Staliną. Koks „metas“? Kaip galima pateisinti žmogaus žūtį? Man baisu tai girdėti, kadangi neįmanoma pateisinti fašizmo. Vokiečių tautą atgailauja dėl savo praeities, prašo atleidimo ir to nebijo, o Rusijos problema ta, kad niekas neatgailauja dėl komunistinės praeities. Atgaila, mano manymu, nėra būdinga rusiškai prigimčiai.
Jums buvo įteiktas Rusijos prezidento apdovanojimas už nuopelnus švietimo srityje 2002 metais. Ar šis faktas suteiks jūsų balsui svarumo, jei sieksite kaip nors keisti esamą padėtį?
Ne, aš niekaip negaliu keisti padėties. Malonu, kad mano darbą interneto populiarinimo srityje įvertino, tačiau nemanau, kad galiu daryti kokią nors įtaką vykstantiems procesams. Kaip minėjau, tarp politinio elito ir žmonių yra labai didelė distancija.
Jūsų leistas novatoriškas žurnalas „Fakel“ berods taip pat nukentėjo dėl Rusijoje vykstančių minėtų procesų.
Žurnalas jau tris mėnesius nebeleidžiamas, nes jį finansavo „Jukos“. Tikiuosi, kad po mėnesio vėl pasirodys, šįsyk elektroniniu pavidalu internete. Žurnalo šūkis - „tiems, kuriems labiausiai reikia“. Kiekvienas numeris skirtas atskirai temai: šeima, išsilavinimas, seksas, narkotikai, revoliucija, demokratija. Tai jaunimui skirtas žurnalas, rašantis ne apie spuogus ir dešimt būdų suvilioti moterį, bet apie aktualias temas. Daugelis politikų mano, kad jaunimas nenori aptarinėti rimtų temų, tačiau tai - nesąmonė. Jaunam žmogui taip pat įdomu svarstyti opias temas.
Jei Lietuvos turizmo departamentas jūsų paprašytų sukurti reklaminį filmą apie Lietuvą, kokie būtų pagrindiniai jo akcentai?
Būtų labai įdomu ir su malonumu tuo užsiimčiau. Manau, kad visų pirma reikia pabrėžti, kad Lietuva yra atvira šalis. Atvira idėjoms, galimybėms, žmonių judėjimui. Kad jaustųsi, jog čia patenki į psichologiškai plačią, laisvą erdvę. Štai vaikštinėjau po Vilnių ir mane apėmė jausmas, kad čia tarsi labai lengva kvėpuoti, viskas labai ramu, matau įdomius veidus. Jaučiasi, kad žmogus čia gali skirti dėmesį sau. Dabar rimtai svarstau galimybę bendradarbiauti su jūsų šalies reklamos verslo atstovais, taip pat planuoju netrukus čia pristatyti savo sukurtų drabužių ir papuošalų kolekciją. Taigi manau, kad Lietuva yra tikrai atvira šalis ir tai puoselėdama ji taps supereuropine valstybe.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
Oficiali Jurijaus Grymovo svetainė internete: www.grymov.ru.
Fotografija iš studijos „JG“ archyvo
