O bijoti yra ko...
Kiekvienas, abejojantis dėl Astravo AE vadinimo mirtinu Lietuvos priešu, turėtų žinoti tris esminius dalykus. Pirmasis – vos 20 kilometrų atstumu nuo mūsų valstybės sienos, atominės elektrinės statybų aikštelėje siaučia ne kas kitas, o didžioji kaimynė Rusija. Patikslinkime – Astravo AE stato Rusijos koncerno „Rosatom“ antrinė įmonė „Atomstroyexport“. Ir tai – tik ledkalnio viršūnė. Pinigais Baltarusija neturi prabangos mėtytis. Tad paskola statyboms – irgi iš Rusijos. Taigi, augantis statinys – dar viena ekonominė-politinė Rusijos figūra regioniniame galios žaidime.
Antrasis aspektas – Baltarusija pasauliui giriasi, kad Astravo AE bus pigiausiai pastatyta elektrinė. Suprantama, ne pačius geriausius finansinius laikus išgyvenanti Rusija savais metodais skatina veltui nešvaistyti paskolos. Bet tai akivaizdžiai paveikė ir statybas vykdančias kompanijas bei jų darbininkus – klaidos pilasi kaip iš gausybės rago. Ir tos klaidos supurto Lietuvą, Europą, pasaulį... Paskaičiuokime – čia nesilaikoma saugumo standartų, atliekant bandymus krito reaktoriaus korpusas, griuvo branduolinės priežiūros pastato atraminės konstrukcijos, žuvo žmogus. Ir tai tik tie incidentai, kurių Baltarusijai nepavyksta paneigti ar nuslėpti.
Paskutinis aspektas – skaudus faktas. Ta diena, kai 2018 metais pradės veikti Astravo AE, reikš, jog vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus stovi uždelsto veikimo bomba, galinti pakartoti Černobylio ar Fukušimos tragediją. Sakysite, nieko tokio – juk yra elektrinių ir šalia kitų milijoninių miestų? Aš atsakysiu – pažiūrėkite, kaip atrodo Černobylis po trisdešimties metų. Čia tebegyvena nematomas, nejaučiamas, neužuodžiamas ir negirdimas priešas, vadinamas radiacija. Čia vis dar diena po dienos pamažu žudosi tie, kurie dirba elektrinėje. Jums rinktis – ar geriau viltis, ar racionali baimė ir sprendimo paieškos.
Gelbėtojų paveikslas
Tad pažiūrėkime, ar šiuo klausimu Lietuvai gali padėti naujai išrenkami žmonių atstovai, Seimo nariai. Žinoma, nereikia puoselėti didelių vilčių ir susireikšminti – mūsų parlamentarai nenutrauks statybų ir tvoros nuo radiacijos nepastatys. Svarbu išsiaiškinti, ar jie sugebės rasti veiksmingą bendradarbiavimo būdą, kuris mūsų visuomenei ir Europai signalizuos, kad rūpinamės šiuo klausimu ir ieškome jam sprendimų. Juk jie visuomet turi galimybę išnaudoti ir menkiausias galimybes spausti kaimyninę Baltarusiją diplomatinėmis, ekonominėmis ir kt. priemonėmis.
Pirmasis rinkimų turas rodo, kad pergale džiaugiasi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), o Lietuvos socialdemokratų partija užima paskutinę vietą trijų stipriausiųjų sąraše. Toks lietuvių troškulys permainoms žadina vilčių, kad Astravo AE klausimas per naująją Seimo kadenciją neliks prioritetinių temų sąrašo gale.
Pirmu smuiku kol kas griežiantys konservatoriai – aštriausiai ir daugiausiai apie statomą elektrinę kalbėjusi politinė jėga. Nuo rezoliucijų „stūmimo” dabar jau besitraukiančiame Seime iki piliečių parašų rinkimo siekiant drausti Lietuvoje pardavinėti nesaugioje Astravo AE pagamintą elektrą. Rinkiminėje partijos programoje – pažadai, viršijantys bet kokius norinčiųjų kovoti prieš Astravo AE lūkesčius: norima stabdyti elektrinės statybas. Jei tai nepavyktų, yra net keli atsarginiai planai – užkirsti kelią naujos elektrinės gaminamai elektrai patekti į Lietuvą, su augančiu priešu kovoti remiantis Europos Sąjunga ir tarptautinėmis institucijomis. Tiesa, ne vienas stebėjęs konservatorių rinkiminę kampanija pasakys, kad „Astravo AE korta” buvo išmesta dar pavasarį ir nelabai „paėjo” – vėliau klausimas dažniausiai prisimintas tik kartu su informacija apie incidentus – „Argi mes nesakėme?”. Didžiausias pasiekimas šiuo atveju – esamas įdirbis ir užimta pozicija jau įpareigoja šiuo klausimu neapsileisti.
Naujai į valdžios viršūnes šaunanti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga – kur kas kuklesnė. Apie darnumą visose srityse kalbanti partija darbais dar neįrodė, ko galima iš jų tikėtis Astravo AE klausimu, bet rinkiminė programa bent jau abstrakčiai yra šį tą žadanti. Kalbama ir apie statybų stabdymą, ir apie tokioje elektrinėje pagamintos elektros nepriėmimą į mūsų rinką. Nepamirštama klausimo apsibrėžti ir užsienio politikos kontekste: Astravo AE statybos – viena didžiausių grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui. Žinoma, ne be dėmių ir ši partija – tikrai neverta pamiršti, kad partijos lyderis Ramūnas Karbauskis yra garsiai reiškęs ir akivaizdžiai keitęs savo nuomonę dėl atominių elektrinių – tiek aktyviai pasisakęs už ilgesnį Ignalinos AE veikimo laiką, tiek ir agituodamas prieš Visagino AE reikalingumą. O štai dėl Astravo kol kas gana tylu.
Ir galiausiai – socialdemokratai. Valdančioji partija, kuriems konservatoriai neveiksnumą dėl Astravo prikiša kiekviena įmanoma ir net neįmanoma proga. Vis tik nėra aišku, ar tikrai yra dėl ko juos kalti prie kryžiaus. Rezoliuciją dėl atominės elektrinės kaimynystėje, ypatingai vertintą konservatorių ir Lietuvos žaliųjų partijos, Seime jie palaikė, jų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vis bando Europos Sąjungai mojuoti raudona Astravo AE grėsmės vėliavėle ir atkreipti jos dėmesį. Tačiau socialdemokratų „nuodėmių“ sąraše – nenoras į problemą pažiūrėti aštriai – rinkiminėje programoje Astravo AE visiškai neminima, o atskirai jų puslapyje paminėtas veiksmų planas – ką daryti su radioaktyviu priešu – gana nuosaikios priemonės. Tai patys socialdemokratai vadina „realių veiksmų“ planu – taupyti ir gaminti savo elektros energiją, riboti „nesaugios elektros“ patekimą į biržą ir kliautis tarptautine parama.
Iš pirmo žvilgsnio planų ir galimybių mirtino priešo sulaikymui yra. Ir noro, atrodo, netrūksta. Belieka atsakyti į du klausimus – kas su kuo dirbs po galutinių rinkimų rezultatų ir ar pavyks senus kaltinimus vienas kitam nugrūsti į šoną tiek, kad tai netrukdytų konstruktyviam bendradarbiavimui. Kiekvienam logiškai mąstančiam žmogui kaip ir savaime aišku – tokio klausimo sprendimas turėtų būti svarbiau nei nesutarimai ar savi interesai. Bet Lietuvos partijų žaidimai šiuo atveju dažnai nustebina... Tad belieka viltis, kad savo ir lietuvių labui naujasis Seimas pasirinks sveiką protą, o ne kovas dėl interesų.
