Dainų kūrėjas, atlikėjas ir socialinių iniciatyvų aktyvistas Jurgis Didžiulis prisipažįsta, jog yra tikras Grinčas – Kalėdos ir jų keliamas šurmulys jam yra rimtas kantrybės išbandymas.
- Ką galvoji apie Lietuvoje ir pasaulyje vykstantį kalėdinį šurmulį?
- Tokios Kalėdos, kurios skamba banaliomis melodijomis ir nuo lapkričio mėnesio mirksi lemputėmis, man sukelia alerginę reakciją ir pačias nemaloniausias emocijas. Labiausiai mane beria nuo visuotinės „kalėdizacijos“ ir su ja susijusios dezinformacijos. Ačiū žmonai Ericai, kurios dėka šitoje visuotinėje pirkimo ir skubėjimo panikoje išmokau atrasti žiemos švenčių jaukumą ir į visus išorinius dirgiklius reaguoti švelniau. Seniau Kalėdos ir man būdavo nebloga proga padidinti pajamas, tačiau supratau, kad galiu ir privalau būti žmogiškesnis, jeigu noriu, kad kažkas pasikeistų.
- Kaip manai, kas galėtų pakeisti tavo požiūrį į šį šventinį šurmulį?
- Manau, Kalėdos būtų kur kas geresnės, jeigu nustotume meluoti savo vaikams apie visokius Kalėdų senelius, rudolfus ir kitus gruodį atgimstančius „briedus“. Žmonės kalba apie Kalėdų stebuklus, bet vienintelis dalykas, kurį matau, yra masinis socialinis sutrikimas, kuris atsiranda dėl įtartinų, kažin kodėl ir iš kur kilusių šventinių ritualų. Visuomenės „kalėdizacija“ – tai kartą per metus vykstantis įnoringas smegenų plovimas idėjomis, kurios neva sklinda iš fantastinio Šiaurės ašigalyje esančio kalėdinio miestelio. Kažkada ten visus metus ilsėdavosi ir naujam sezonui tyliai ruošdavosi Kalėdų senelis su Rudolfu, o dabar kartu su jais ten sėdi ir reklamos specialistai – visi kartu kiaurus metus jie rezga naują ataką. Kiekvienais metais vis anksčiau tampame savo įtikėtų pop kultūros mitologijos personažų įkaitais. Pastebėjau, kad šiemet „Santa“ arė jau nuo spalio vidurio!
- Nuo kada tapai toks ciniškas?
- Aš gimiau Kolumbijoje, tačiau iki dešimties metų gyvenau Amerikoje, kur buvau absoliutus „Santa“ fanatikas. Kai su šeima grįžome atgal į Kolumbiją, man teko išgyventi skausmingą patirtį, nes Kolumbijoje dovanas vaikams neša ne „Santa“, o kažkoks „Nino Dios“ (personažas, panašus į visiems pažįstamą Jėzų, tik su pampersais). Skausminga todėl, nes mokykloje vieną kartą teko įsivelti net į muštynes dėl „Santa“ garbės. Tėvai mokė, kad reikia kovoti už tai, kuo tiki. O aš tikėjau „Santa“. Be to, kai buvau vaikas, man nuolat kildavo klausimų, kodėl kartais „Santa“ atneša geresnes dovanas, o kartais – ne tokias geras, arba kodėl mano pusbroliams jis dažniausiai būdavo žymiai dosnesnis. Vaikui tokios patirtys yra labai skausmingos ir ateityje turi rimtų pasekmių, galinčių sukelti nepilnavertiškumo kompleksą, artumo baimę ir pan. Visame pasaulyje kalėdinio melo indoktrinacija vykdoma nuo mažens, ir tik patys kritiškiausi vaikai išlieka saugūs ir nepažeisti. Mes su žmona seniai nusprendėme jų nekvailinti. Kūčių naktį mano vaikai miega ramiai, nes žino, kad po jų namus joks storas nepažįstamas senis nevaikšto.
- Ką turėtume padaryti, kad Kalėdos dovanotų prasmingą džiaugsmą?
- Man kyla klausimas, kodėl mums taip sudėtinga paraginti vaikus tikėti dar retesniu reiškiniu – pavyzdžiui, nuoširdžiu žmonių gerumu. Kalėdų senelio materializacija nėra Kalėdų stebuklas. Tikrasis stebuklas įvyksta tada, kai tėvai ar kažkas kitas iš šeimos savo veiksmais parodo, kad jis nėra toks egocentriškas, emociškai sutrikęs asilas, kaip visi manė. Nejaugi taip sunku sau ir savo vaikams pripažinti, kad tik mes patys galime kurti stebuklus, ir tik mūsų pačių dosnumas ir supratingumas padaro šį laikotarpį stebuklingu?
Siūlau baigti meluoti savo vaikams ir įtikinėti juos kažkokiais neegzistuojančiais stebuklais. Baikime juos klaidinti kažkokiais angelais ir mistinėmis būtybėmis, kurios neva skleidžia kažkokią ypatingą dvasią ir neša dovanas iš „Ebay“, „Amazon“ ir prekybos centrų. Atėjo metas nužudyti „Santą“. Labai džiaugčiausi, jeigu žmonės išdrįstu drąsiai pripažinti, kad Kalėdų senelis yra tik šiuolaikinė komercinių Kalėdų ikona, tokia pati kaip Kubos Che Guevara, sovietų Leninas, ar kinų Mao. Jų nebėra, jie seniai mirę, tačiau toliau plauna mūsų smegenis. Reikėtu ryžtingai baigti kalėdinės dezinformacijos skleidimą ir stabdyti Kalėdų senelio propagandą. Ir aš nebijau to žodžio – nes tai absoliuti propaganda, užsiimanti aktyviu visuomenės klaidinimu – poelgių ir mąstysenos paveikimu, skleidžiant neteisingą informaciją. Šiuo atveju – propaguojama kalėdinė apsipirkimo isterija.
- Jeigu netiki Kalėdų seneliu, tai gal tiki bent pačiomis Kalėdomis?
- Iš tiesų aš esu rehabilituotas Grinčas. Aš tikiu Kalėdomis. Ir pripažįstu, kad atvykimas gyventi į Lietuvą man parodė tikrąją Kalėdų dvasią. Nes būtent Lietuvoje supratau, kokia nyki ir negailestinga gali būti žiema. Tik šiauriečiai gali žinoti, kas yra tikros Kalėdos, ir suprasti, kodėl tamsiausiu metų laiku yra taip svarbu dalintis, ieškoti ir atrasti žmogišką šilumą. Tamsiausiu metų laiku mes patys turime šviesti ir parodyti geriausią, ką turime, ir dalintis su tais, kurie mums brangiausi.
- Kokias pasekmes sukelia visuotinė „kalėdizacija“, apie kurią kalbi?
- Aš jau nebesistebiu, kad mūsų visuomenėje kalėdinis gerumas yra susitapatinęs su kalėdiniu vartojimu. Kaip jau minėjau – išmokau į šiuos reiškinius reaguoti švelniau. Nors man vis dar keista, kodėl ne visi supranta, kad su prasidėjusia „kalėdizacija“ labai ryškiai atsiskleidžia įvairūs materialių vertybių visuomenės sutrikimai. Lietuvoje simptomai yra akivaizdūs ir su kiekvienais metais jie tik ūmėja.
• Kai pirkti bet ką pasirodo gera idėja, nes tuščiomis svečiuose negali pasirodyti. • Kai kalėdinius sveikinimus siunčiame „bičiuliams“ pagal „mailing listą“ ar „Excel“ lentelę. • Kai apsipirkimas ir dovanų gavimas virsta „Deja Vu“, nes tas pačias dovanas perkame, dovanojame ir gauname kiekvienais metais (dažniausiai tai kojinės, šalikas, kvepalai). • Kai dovanos atspindi, kiek mažai žinome apie savo artimuosius, bet parodo, kiek esame pasiryžę išleisti pinigų. • Kai įvyksta šeimyniniai konfliktai (nes tik tada visi susirenka). • Kai gruodis tampa vieninteliu mėnesiu per metus, kai aplanko noras būti geru ir visuomenišku, kai jaučiama prievolė aukoti ar susigalvoti kokią kitą akciją-atrakciją. • Kai net taupūs lietuviai nesupranta, kad „kalėdinė nuolaida“ reškia, kad mokėsi du kartus daugiau. • Kai tavo perkamoji galia stebuklingai padidėja, nors lygiai tiek pat uždirbai ir lapkritį, ir spalį. • Kai prarandi saiką ir guodi save, kad visi daro tą patį, todėl visi bus vienodai pavargę ir nutukę atėjus sausiui.
Tada žinai, kad atėjo Kalėdos...
- Ką tuomet veiki tu, kai aplink visi skuba ir ruošiasi šventėms?
- Pasinaudodamas „kalėdizacijos“ fonu, ir aš save pabandysiu parduoti (juokiasi). Šventinį darbymetį šiemet iškeičiau į kitokią veiklą. Šiuo metu visas jėgas atiduodu savo būsimai premjerai – sausio 24 dieną publikai pristatysiu keletą metų ruoštą ir „TEDx“ renginiuose jau po gabalėlį išbandytą interaktyvaus muzikinio seminaro programą. Darausi kitoks – keičiasi mano kuriami pasirodymų formatai. Muzikuoti man labai patinka, bet kai su muzika dera intelektualūs pokalbiai, įtraukiantys publiką – tai jau visai kitas pojūtis. Tikiu, kad ne tik man kaip atlikėjui, bet ir žiūrovui norisi naujų patirčių.
Pabaigai
Linkiu visiems išdrįsti pripažinti, kad Kalėdų seneliai nebeegzistuoja. Išmokime atskirti nuoširdžias emocijas nuo egoistiškų, venkime rinkos dalyvių, kurie neskoningai piktnaudžiauja Kalėdų dvasia, vartokime atsakingai ir nepraraskime kritinio mąstymo. Gal tada sugebėsime patys prisiminti, kas yra tikrosios Kalėdos, ir mums pavyks užauginti naują kartą, kuri puoselės prasmingesnes tradicijas.
