L. Rudiko žmona planuoja nesustoti ir siekti to, kad šioje trasoje motociklų lenktynės nebebūtų vykdomos arba į renginio reglamentus būtų įtraukti punktai, jog norint dalyvauti lenktynėse, dalyviai privalo turėti draudimą, atsitikus nelaimingam atsitikimui dalyvaujant ekstremalaus sporto varžybose, bei „Air bag“, kuris apsaugotų lenktynininkus nuo sunkių sužalojimų.
Įvyko nelaimingas atsitikimas
Dalyvauti lenktynėse Jūratės vyras pradėjo visai neseniai – praėjusių metų sezoną. „Aš visada jaudindavausi, kai jis ten dalyvaudavo. Nežinau, kodėl jis staiga pradėjo domėtis šiuo sportu, galbūt galima kaltinti vidurio amžiaus krizę ar per gerą gyvenimą, tačiau dabar mūsų gyvenimas visiškai sugriuvo“, – su ašaromis akyse kalba moteris.
Jos žiniomis, vyras nebuvo profesionalus sportininkas. Tam, kad gautum sportininko licenciją, kaip teigia Jūratė, tereikia užpildyti prašymą internete, atsakant į keletą klausimų, o licencija išduodama per 10 minučių. Todėl remiantis šiuo faktu – dalyvauti lenktynėse galėtų bet kas, nors tam turėtų būti reikalingas ilgas pasiruošimas ir profesionalumas.
Taigi, Lauras, gavęs šią licenciją, pradėjo dalyvauti lenktynėse, iki lemtingos gegužės 12 dienos, kai jo gyvenimą per sekundę sugriovė nelaimingas atsitikimas. Vyras skriedamas 160 km/val. greičiu, „Nemuno žiedo“ trasoje, trenkėsi į atitvarus ir nuo jų atšoko.
Motociklas perskrido atitvarus ir nulėkė dar 7 metrus. Jis skrido už „Nemuno žiedo“ teritorijos. Jei atitvaras būtų buvęs toliau, Lauras būtų nuslydęs ir nepatyręs tokių sunkių sužalojimų, jo stuburas nebūtų sutrupintas.
Nuvykus į ligoninę su daugybiniais sužalojimais, gydytojai planavo operuoti jam stuburą, tačiau po kurio laiko pasakė, kad operuoti nėra tikslo, nes vilties, kad vyras dar kažkada vaikščios, beveik nebėra, vos 3 proc. Ligoninėje jiems pasiūlė vykti namo ir laukti eilės slaugoje, tačiau J. Rudikienė nepasidavė ir vyrui vis tik operacija buvo atlikta.
Šiuo metu jam vyksta reabilitacija. Nėra aišku, kokia bus vyro ateitis. Jis gali judinti tik rankas ir kaklą, o artimieji ir draugai meldžiasi, jog įvyktų stebuklas ir Lauras pakiltų iš vežimėlio bei vėl galėtų džiaugtis pilnavertišku gyvenimu.
„Tai – savižudžių lenktynės“
Medicinos išraše yra parašyta, jog L. Rudikas traumą patyrė sportinėse varžybose, todėl tam, kad gautų pinigų iš draudimo, būtinas specialus draudimas. „Aš neteisinu savo vyro, jog jis šio draudimo neturėjo, tačiau kodėl reglamentuose negali būti punktas, jog dalyviai privalo jį turėti? Tai išspręstų daug problemų. Tai liečia ne tik mano vyrą, bet ir mane, mūsų sūnų.
Tas pats ir su „Air bag“. Jie galėtų apsaugoti motociklininką nuo sunkių sužalojimų avarijos metu. Jei yra būtinas šalmas, kodėl negalima imtis ir kitų saugumo priemonių privalomai? Tai nesuvokiamai pavojingos lenktynės, aš labai nenorėčiau, kad užaugęs mano sūnus ten dalyvautų, jei negalėčiau jo sustabdyti, ar kitų moterų vaikai.
Šie renginiai būna išreklamuojami labai patraukliai, muzika, šokėjos, tačiau niekas net negali įsivaizduoti, kas ten vyksta iš tikrųjų. Tai – savižudžių lenktynės“, – įsitikinusi Jūratė.
Tai, kad „Nemuno žiedo“ trasa yra nesaugi – vieša paslaptis. Moteris susisekė su atsakingais asmenimis, kurie patvirtino šį faktą. Jūratės žiniomis, atitvarai yra per arti ir nesaugūs, nėra pakankamai vietos išslydimui, tačiau šios problemos nėra tvarkomos, o rengti tokio tipo lenktynes ten vis tiek galima.
„Visi žino, kad ši trasa yra nesaugi, tačiau ji toliau nuomojama lenktynėms. Renginio organizatorius prisiima pilną atsakomybę. Susisiekus su renginio organizatoriumi „Navas racing club“ direktoriumi Linu Navicku, jis man sakė, jog mynė savivaldybės kelius, jog būtų pastatyti tinkami atitvarai, tačiau to padaryti nepavyko.
Tačiau jei ši trasa nesaugi, kodėl jis vis tiek rengė lenktynes? Jei jis šį faktą žinojo? Jis surengė lenktynes, kuriose dalyvavo labai daug motociklininkų. Pats bando išsikovoti, jog trasa būtų pakeista ir saugi, bet rizikuoja kitų žmonių gyvybėmis.
Mes su vyru esame vedę 15 metų, tačiau dėl šių lenktynių praradome laimingą gyvenimą. Šio įvykio jau nebepakeisime, tačiau noriu, kad kiti žmonės nenukentėtų ir jei šios lenktynės ir toliau vyks – noriu, kad visi gerai pamąstytų, ar tikrai dėl adrenalino verta rizikuoti savo gyvybe bei sveikata“, – įspėja J. Rudikienė.
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į „Navas racing club“ dėl šios situacijos, tačiau atsakymo kol kas nesulaukėme. Sulaukę atsakymo papildysime.
Tai – ne pirma nelaimė
L. Rudikas nėra pirmasis asmuo, kuris „Nemuno žiedo“ lenktynių trasoje patyrė avariją. Gegužės 7-ąją šioje trasoje į avariją pateko Lietuvos motociklų plento žiedo čempionas Šarūnas Pladas, kuriam po įvykio buvo sukelta dirbtinė koma. Praėjusiais metais vienas lenktynininkas po avarijos žuvo.
Lietuvos techninio sporto federacijų asociacijos (LTSFA) prezidentas Karolis Ramoška anksčiau tvirtino nežinantis, kodėl po praeitais metais pasirašyto memorandumo dėl „Nemuno žiedo“ lenktynių trasos rekonstrukcijos, nebuvo vykdoma daugiau susitikimų lenktynių trasos tema.
K. Ramoškos teigimu, nors Kačerginės trasoje ir buvo ištiestas naujas asfaltas ir sudėti vadinamieji kerbai, ties tuo visi darbai ir pasibaigė. O automobilių ir motociklų lenktynių sportininkų saugumas nuo to nepagerėjo.
„Išliejus naują asfaltą trasa tapo greitesnė. Ir į saugumą niekas neinvestavo. Dabar ką matom, kas atsitiko, iš ko atsirado pasekmės. Tai dabar įvyko įvykis (Šarūno Plado avarija – aut. past.).
Ir labai keista, bet tas įvykis nutiko būtent į tą atitvarą, dėl kurio tuometiniam ministrui motociklų atstovas pasakė, kad atitvarą reikėtų patraukti, panaikinti arba bent jau apdėti padangomis, kad sugertų smūgį. Tai į šitą nebuvo atsižvelgta ir į tą atitvarą atsitrenkęs sportininkas guli komos būsenoje“, – sakė K. Ramoška.
LTSFA prezidentas pabrėžė, kad trasa yra ypač nesaugi motociklininkams, kuriems reikia, kad „Nemuno žiede“ būtų įrengtos gaudyklės bei amortizuojantys atitvarai. Dėl to jis pirštu beda į lenktynių trasą valdančią biudžetinę įstaigą – Lietuvos sporto centrą.
„Jų (Lietuvos sporto centro – aut. past.) dabar kai paklausia kas nors, jie sako, kad baisiai dirba išsijuosę, kad dabar užsakinėja techninį projektą. Tai gal saugumo zonoms nereikia techninio projekto? (...) Darom darbus tuos, kuriems nereikia techninio projekto, kam išlaidaut?“, – piktinosi LTSFA prezidentas.
Jis prideda, kad dabartiniais skaičiavimais, trasos išasfaltavimas ir saugos zonų įrengimas kainuotų apie 2 milijonus eurų. Tačiau baiminamasi, kad atlikus techninį projektą, žiedo atnaujinimo išlaidos gali ženkliai išaugti ir tam darbams nebeužteks lėšų.
Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) prezidentė Giedrė Leskauskienė antrino, kad saugumo zonos darbus – gaudyklių įrengimą ar atitvarų paminkštinimą – reikia atlikti nedelsiant.
„Techninio projekto čia nereikia, nes jeigu mes techninio projekto lauksim – tai dabar techninis projektas. Tada dar kitiems metams skirs pinigų saugumo zonoms – tai bus dar skaudesnių pasekmių. Šitą daryti reikia neatidėliotinai“, – sakė G. Leskauskienė.
Visgi, ji akcentuoja, kad Lietuvos sporto centro parengtame techniniame projekte numatyti trasos konfigūracijos darbai, pavyzdžiui, trasos lėtinimas bei kiti lenktynių trasos gerinimo darbai yra labai svarbūs.
Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas Egidijus Janavičius taip pat sako, kad norėtų, jog trasoje kuo greičiau būtų užtikrintas sportininkų saugumas.
Tačiau jis teigia suprantantis, kad greitai atlikti visus reikalingus darbus yra praktiškai neįmanoma, kadangi tai kainuoja daug pinigų ir laiko. O ir techninis projektas yra reikalingas tam, kad būtų galima atlikti tam tikrus darbus Kačerginės trasoje.
„Viešieji pirkimai, projektai ir panašiai stabdo procesus. Visi procesai vėluoja. Tai su šita trasa, faktas, kad mums norėtųsi, kad ji būtų saugi jau vakar. O dar teisingiau, kad ji būtų buvus saugi prieš 10 metų. (...)
Techninis projektas, aš puikiai suprantu, irgi reikalingas, nes kitu atveju, kokie nors reikšmingi darbai, negalėtų būti atliekami. (...) Mums faktas, kad norėtųsi saugesnės trasos ir kuo greičiau“, – sakė E. Janavičius.
