Išeidamas atostogų Seimas ant sidabrinio padėklo įteikė dovaną Vyriausybei ir Prezidentui: įpareigojo Vyriausybę automatiškai indeksuoti socialines išmokas ir atlyginimo minimumą, atsižvelgiant į infliaciją.
Galbūt kas nors galvoja, kad tai – dovana skurstančiai tautai ir antausis Prezidentui? Anaiptol!
Plačiosios visuomenės reakcija į šį Seimo žingsnį žavi savo prieštaringumu, kaip, matyt, ir turėtų būti savo jaunos demokratijos pasiekimais besididžiuojančioje valstybėje.
Profsąjungos tokį Seimo sprendimą, savaime aišku, sveikina, nors norėtų ir daugiau nuolaidų.
Prezidentas, vetuodamas šį įstatymą, vadovavosi Vyriausybės patvirtinta infliacijos valdymo programa, kurios „vinis“, lyg tyčia, buvo Vyriausybės įsipareigojimas automatiškai neindeksuoti darbo užmokesčio pagal praėjusio laikotarpio infliacijos rodiklius.
Verslininkai, Laisvosios rinkos instituto ekspertai ir kai kurie kiti ekonomistai šį Seimo sprendimą labai kritikuoja, esą,jis tik dar labiau įsuks infliacijos karuselę. Tačiau jie kalba kaip laisvosios rinkos praktikai, o ne kaip žūtbūt valdžioje trokštantys išlikti politikai. Galvą dedu, jog nepraeis ir pusė metų, kaip praktikai, oligarchai ir smulkesni monopolistai įsitikins šio politikų sprendimo toliaregiškumu.
Tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog purtomas priešrinkiminių skersvėjų Seimas neatsispyrė pagundai pamaloninti būsimus rinkėjus, o kaip žinia, uoliausi rinkėjai – pensininkai. Iš tikrųjų seimūnai sukūrė šiltnamio sąlygas tolesniam kainų kilimui, nežabotai monopolistų klano laisvei pelnytis, bet visa tai pridengė neva gerais norais, kuriais, kaip žinia, grindžiamas kelias į pragarą. Mat, nuo šiol kiekvieną kainų šuolį bus lengva nurašyti nemariems pensininkams, invalidams ir neva negudriems, dirbantiems vien už atlyginimo minimumą skurdžiausiems visuomenės sluoksniams.
Žodžiu, turėsime naują lietuviškos pasakos „muštas nemuštą neša“ variantą... O kai G. Kirkilo kabinetą kritikuojanti opozicija mėgins priekaištauti Vyriausybei, jog ši nemokanti suvaldyti infliacijos, pastaroji, žiūrėdama kritikams į akis, be jokio vyliaus sakys teisybę ir vien tik teisybę: Vyriausybė ir Prezidentas prieštaravo socialinių išmokų indeksavimui, bet, matot, Seimas pasidavė populistų spaudimui ir nuvedė šalies ekonomiką neteisingu keliu!
Ir kas po to mes akmenį į Vyriausybę? O juo labiau – kas imsis vargo gilintis į tikrąsias nestabdomos infliacijos priežastis?
Tik moralinių vertybių ir orientyrų nepraradusioje visuomenėje bet kam, kuris gyvena ne iš pensijos ar kitokių socialinių išmokų, amoralu būtų net cyptelėti, jog dėl infliacijos kaltos keliais ar keliasdešimt litų padidėjusios valstybės pašalpos...
Neįgalintiems dirbti, o gyvenantiems iš socialinių išmokų piliečiams nežabota infliacija tolygi ne tik asmeninio biudžeto, bet ir gyvenimo katastrofai, tad pasirūpinti jais – tiesioginė valstybės ir valdžios pareiga. Ir jei indeksuojamos būtų tik tokio pobūdžio išmokos, kaltinti jas dėl kainų kilimo vargu ar ryžtųsi net kraštutiniai liberalai. Bet Seimo, to kolektyvinio valdžios savisaugos instinktą aptarnaujančio organo „toliaregiškumas“ kaip tik ir pasireiškė tuo, jog į tą pačią indeksuojamų pajamų grupę buvo įjungtas ir minimalus dirbti bei uždirbti galinčių žmonių atlyginimas. Tai dabar ims rypauti – ir jau rypauja – smulkūs ir stambesni darbdaviai, kad nepajėgia mokėti tokių atlyginimų!...
Ekspertai aiškina, jog sąžiningas verslininkas (tas, kuris moka samdiniams proporcingai jų pagaminto produkto vertei, o ne griebia sau kuo didesnę pelno dalį) negali samdiniui mokėti daugiau, nei šis pagamina. O kai taip elgtis jį verčia įstatymas, tai rezultatas vienas: bankrotas ar darbo vietų sumažėjimas, didėjanti bedarbystė ir – nauja našta valstybės biudžetui, daugėjant pretendentų į bedarbių pašalpas.
Mat, kaip viskas gudriai susidėsto pagal tą Seimo sprendimą...
Bet... apsižvalgykim, ar daug Lietuvoje rasim tų sąžiningų verslininkų, kurie siekia „teisingai“ mokėti samdiniams, o ne stengiasi kuo didesnę pelno dalį susišluoti į savo sąskaitą?
Ar atitinka „teisingo“ pelno ir pajamų paskirstymo principą vienas populiariausių Lietuvoje laisvojo turgaus šūkių „Pirkim kuo pigiau, parduokim kuo brangiau!“?
Palyginkime, už kiek superka iš ūkininkų pieną, mėsą ar grūdus perdirbėjai ir kiek už tą patį kiekį pieno ar mėsos jie kartu su „marketų“ savininkais nulupa iš mūsų, eilinių duonos ir mėsos valgytojų - ir bus aišku, kokių verslininkų Lietuvoje daugiau: sukčių ar vadinamų dorųjų... Ypač jei beskaičiuodami gamintojų, perdirbėjų, pardavėjų sąnaudas ir pelnus, nepasiduotume jų graudenimams apie augančias elektros, dujų, transporto išlaidas, nes, kaip žinia, jos kyla ir ūkininkams...
Ir dar siūlyčiau atsiminti tokią „smulkmeną“: vienas stambiausių darbdavių Lietuvoje yra valstybė. Ir jei pamėgintume ieškoti teisingo pelno ir uždarbio paskirstymo tarp valstybinio darbdavio ir jo samdinių, tai, ko gero, net privatūs darbdaviai nebeatrodytų pelno ištroškę plėšrūnai.
Net ir labai slepiant, kartais išplaukia į viešumą duomenys apie tai, kiek kartų skiriasi valstybinių įstaigų (ministerijų, vietinių savivaldybių, Sodros, darbo biržų, ligoninių, švietimo įstaigų ir pan.) vadovų – direktorių, rektorių, vedėjų ar jų pavaduotojų – darbo apmokėjimas nuo vadinamųjų eilinių darbuotojų atlyginimų. Ar toks didžiulis skirtumas realiai atitinka ir skirtumą tarp jų darbo apimties, kokybės, realios naudos visuomenei?
O, jei mūsų valstybėje nustatant atlyginimus, išties būtų atsižvelgiama į darbo rezultatus, į pagaminto produkto/paslaugos apimtį ir kokybę, o ne į užimamą kėdę, praktiškai beveik visų ministerijų, ypač sveikatos, švietimo, aplinkosaugos ar žemės ūkio vadovai neužsidirbtų nė atlyginimo minimumo.!
Bet kam dėl to skauda galvą? Praktiškai – niekam. Net ir profsąjungos, kartas nuo karto gadindamos nervus Vyriausybei dėl tikrai ir tariamai (turint galvoj viršininkų kastą) menkų atlyginimų, nedrįsta kategoriškiau pareikalauti „tvarkos ir teisingumo“ biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo atlyginimo sistemoje bei darbo rezultatais nepamatuotų „viršininkų“ ir „eilinių“ atlyginimo žirklių sumažinimo. Todėl ir turim, ką turim: kiekvienas eilinis atlyginimo didinimas „kažkodėl“ daugiau prideda litų ne mažiausiai, o daugiausiai gaunantiems.
Sveikatos apsaugos sistemos griovimo, atsiprašau, reformos vadovai ir vykdytojai net tiek suįžūlėjo, kad buvo užsimoję atimti iš medicinos „eilinių“ – gydytojų, seselių, slaugytojų – jų iki šiol išlikusią vienintelę atgaivą: didesnę nei jų darbą administruojančių viršininkų atostogų trukmę.
Gudri pačių ministerijos darbuotojų sudaryta komisija nutarė suvienodinti atostogų trukmę, o tai reiškė, kad nusiplūkę gydytojai vietoj 42 dienų atostogautų tik 35 dienas, bet kartu tiek pat dienų ilsėtųsi ir popierėlių kilnojimo išvarginti administracijos darbuotojai, kurie iki šiol per jiems atseikėjamas 28 atostogų dienas, matyt, nespėdavo net visų savo nemenkų „atostoginių“ realizuoti prabangiuose šiltų kraštų kurortuose.
Koks bus to genialiai įžūlaus projekto likimas, priklausys ir nuo skriaudžiamųjų aktyvumo, ir nuo pilietinės visuomenės bei jos išrinktųjų moralinio bei socialinio teisingumo suvokimo lygio.
Dabartinėje situacijoje, kai nemuštas lipa ant sprando muštam, samprotavimai apie socialinių pašalpų indeksavimo pražūtingą įtaką infliacijai tėra paprasčiausia demagogija.
Kur kas veiksmingiau infliaciją galėtų pažaboti daugybė kitokių priemonių: pelno maržos ribojimas, mokesčių ar muitų lengvatų mažinimas, valstybės išlaidų apkarpymas bei geresnių sąlygų laisvai konkurencijai plėtotis sukūrimas ir t. t....
Tačiau ir geriausios priemonės yra bejėgės, jei jomis paprasčiausiai nesinaudojama...
Infliacija bei ekonomikos augimo lėtėjimas – ne vien Lietuvos baubas. Jis gąsdina ir visą eilę kitų šalių, kurių ekonomistai, finansininkai suka galvas, kaip tą baubą įveikus.
Šiomis dienomis Rusijoje viešėjęs Pasaulinio banko viceprezidentas Denis Leipcigeris skaitė pranešimą apie ekonomikos augimą ir ilgalaikio augimo ir visapusiško vystymosi strategijas. Pranešimą Pasaulinio banko užsakymu parengusi autoritetinga ekspertų komisija, kurios sudėtyje ir du garsiausi pasaulio ekonomistai, Nobelio premijos laureatai Robertas Solou ir Maikas Spensas, išskyrė penkis požymius, bendrus visoms greitai ir stabiliai besivystančioms šalims, kuriuos jie pavadino sėkmės faktoriais.
Penktuoju faktoriumi, lemiančiu stabilų ekonomikos augimą, buvo nurodyta išmintinga šalies vyriausybė, vykdanti savo įsipareigojimus ir turinti gyventojų pasitikėjimą (! – J. L.).
Ar Lietuvoje turime tokią vyriausybę?
Kai Vyriausybės vadovas, užuot įsiklausęs į eurokomisarės Dalios Grybauskaitės patarimą apkarpyti valstybės valdymo išlaidas, kelia savo kabinetui puotą prabangiame užmiesčio restorane valstybės biudžeto sąskaita, kai Seimas, užuot susiveržęs diržus, ateinantiems metams dar 5 milijonais didina savo išlaidas limuzinams ir užsienio komandiruotėms, kai, nusižiūrėjusios į viršūnėles, savo išlaidų neriboja ir vietinės savivaldybės, kai neapgalvotų Seimo leidžiamų įstatymų dėka ketvirtadalis (daugiau nei 2,5 mln. litų) antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacijų, skiriamų partijoms finansuoti, atitenka finansiniais nusikaltimais įtariamai Darbo partijai – apie kokią valdžios išmintį ar gyventojų pasitikėjimą Vyriausybe galima kalbėti!?
Tad nebėra prasmės vardinti ir kitus Pasaulio banko komisijos suformuluotus valstybinės ekonomikos sėkmės faktorius, nes jie sėkmę neša tik išmintingai vyriausybei...
O mums belieka skonėtis tautiškais - lietuviškais kovos su infliacijos ypatumais: plepalais, jog dėl augančios infliacijos kalti keliais litais pamaloninti skurdžiai, o ne stambiems ir smulkesniems sukčiams pinigų negailinti išlaidūnė valdžia.
