“Baltijos moterys užkariavo Paryžių” - juokavo praėjusį penktadienį pasibaigusios “Tarptautinės kompozitorių tribūnos” (International Rostrum of Composers) prezidentas, Kanados CBC radijo muzikos direktorius Davidas Jaegeris.
Kasmet vykstančiame šiuolaikinės muzikos forume Paryžiuje radijo delegatai pristato savo šalies muzikos įrašus ir slaptu balsavimu renka geriausius kūrinius. Forumą organizuoja Tarptautinė muzikos taryba (TMT), remia UNESCO ir “Radio France” (Prancūzijos radijas). Šiais metais dalyvavo 29 radijo stotys iš 5 žemynų. 51-ąjį kartą surengtos “Tribūnos” delegatus pasveikino UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsuura ir TMT prezidentas Kifahas Fakhouri. Geriausiu kūriniu delegatai išrinko 32 metų estų kompozitorės Helenos Tulvės simfoninį opusą “Tirpimas” (“Sula”). Pagal forumo taisykles aukščiausius balus pelnę kūriniai patenka į rekomenduojamų transliuoti kūrinių devintuką, kurio viršūnėje šįmet atsidūrė Onutės Narbutaitės “Melodija alyvų sode” trimitui ir orkestrui, pelniusi daugiausia balų po estės kūrinio.
Atskiru balsavimu išrenkamas geriausias jaunųjų kompozitorių (iki 30 metų) kūrinys. Šįmet iš 20 jaunųjų kompozitorių kūrinių didžiausius balus po lygiai pelnė latvės Santos Ratniecės kompozicija “Sens nacre” ir kanadietės Abigail Richardson “Išnykimas” (“Dissolve”). Nedaug nuo jų atsiliko estės Tatjanos Kozlovos “Padirbdinta iš karšto stiklo” (“Made of Hot Glass”) ir lietuvio Mariaus Baranausko simfoninis opusas ”Kalbėjimas”, kuris gegužės pabaigoje autoriui pelnė 3-iąją premiją Toru Takemitsu kompozicijos konkurse Tokijuje (“Toru Takemitsu Composition Award 2004”).
Lietuvos radijas “Rostrume” (tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse prigijo šio forumo angliškas pavadinimas) su pertraukomis dalyvauja nuo 1996 metų ir pirmą kartą lietuvių muzika jame taip aukštai įvertinta. Iki šiol lietuvių kompozitorių kūriniai pagal pelnytus balus geriausiu atveju atsidurdavo sąrašo viduryje, kai kuriems pavyko pakilti šiek tiek aukščiau. Kodėl? Sunku atsakyti, priežastis veikiau gali tik nujausti. Anksčiau “Rostrume” triumfavo itin meistriškai sukomponuoti, “gerai padaryti” kūriniai, energinga, kinetinė, kad nepasakius agresyvi, muzika, dažnai akivaizdžiai atstovaujanti kokiai nors ryškiai avangardo ar postavangardo mokyklai. Ir tai suprantama - forumas vyksta Paryžiuje, IRCAM’o, kurio eksperimentinės muzikos studijose tobulinosi nemaža dalis “Rostrume” pristatomų kūrinių autorių, pašonėje. Antai šiųmetė laureatė Helena Tulve taip pat keletą metų studijavo Paryžiaus aukštojoje konservatorijoje, dirbo IRCAM’o studijose, o jos muzikoje aiškiai girdėti prancūzų spektrinės muzikos įtaka.
Lietuviški kūriniai su jiems būdingu prigimtiniu lyriškumu, dažnai melancholišku ar rezignaciniu atspalviu neatlaikydavo tokio aukšto technologinio pilotažo ir likdavo patyrusių radijo delegatų (kai kurie jų “Rostrume” dalyvauja keliolika ar net keliasdešimt (!) metų) interesų užribyje. Nenorėčiau, kad skaitytojui pirštųsi išvada, jog lietuvių kompozitoriai mažaraščiai ir atsilikę nuo naujausių muzikos madų. Tiesa ta, kad sovietmečio izoliacija sukūrė kitonišką kultūros kontekstą ir lietuvių bei daugelio kitų Rytų Europos kraštų kompozitoriai jautė ir kūrė kiek kitaip nei jų kolegos Paryžiuje ar Štutgarte. Išimtis veikiau yra Lenkija, kuri Lutoslawskio ir Pendereckio dėka pati sugebėjo primesti Vakarams savo madas, o garsieji “Varšuvos rudens” festivaliai lietuviams ir kitiems aplinkinių kraštų kompozitoriams tapo bene vieninteliu donoru, idant atsišviežintų kūrybinė kraujotaka. Jau įsivaizduoju kai kurių vyresnių mūsų kompozitorių pasipiktinimą ką tik parašytais sakiniais. Nekvestionuoju jų profesionalumo ir talento, tačiau taip suprantu istorines priežastis, kodėl “Rostrumo” delegatams lietuvių muzika prieš keletą metų vis dar atrodė šiek tiek “šostakoviška” arba vis dar neperserganti senstelėjusiu minimalizmu, arba perdėm virkaujanti, arba tiesiog neįprasta. Žodžiu, “Rostrumo” senbuviai rezervuotai vertino forumo naujokių šalių muziką. Ir vėlgi prisimenant avangardistinę lenkų muzikos patirtį, netenka stebėtis, kaip delegatai smalsiai suklūsta skambant Lenkijos radijo deleguotiems įrašams - juk turėtų būti kas nors įdomaus! Na, o jeigu kokį sykį leniškas kūrinys ir nepadarė didelio įspūdžio, vis tiek jo neskriausi: juk tokia stipri lenkų mokykla.
Ir estams kaip visada geriau pasisekė nei lietuviams. Kadaise Arvo Partas suspėjo įšokti į kone paskutinį disidentų traukinio vagoną ir po dešimtmečio griuvus geležinei uždangai Estijos muzikos eksportas tapo nepalyginti sėkmingesnis nei lietuvių. O 1996 metais “Rostrume” geriausiu kūriniu jaunųjų kompozitorių kategorijoje buvo išrinkta estės Mari Vihmand kompozicija “Floreo”.
Na, o unikaliosios Kutavičiaus oratorijos Vakarų muzikos rinkoje pasirodė tik 2001-aisiais, išleistos suomių kompanijos “Ondine”.
Tiek apie netolimus laikus ir jų poveikį “Rostrumo” delegatų balsavimui.
Tai kaipgi Onutės Narbutaitės kūrinys šįsyk nusipelnė tokių delegatų simpatijų? Po poros metų pertraukos Lietuvos radijui grįžus į “Rostrumą”, pajutau šokius tokius vertybių pokyčius. Seniau lyriškesnė, kontempliatyvi muzika atstovaudavo Baltijos ir Šiaurės šalims, o šįsyk tokios nuotaikos kūrinių atvežė Čekijos, Vengrijos, Kanados, Bulgarijos ir kai kurių kitų kraštų delegatai. Taigi estetinės nuostatos keičiasi. Galbūt jau galime prakalbti ir apie Rytų Europos muzikos įtaką Vakarams kaip apie gaivališkesnį, ne tokį struktūruotą, technologizuotą ir todėl gaivesnį meninį gurkšnį. Antraip kaip paaiškinti estės, lietuvės ir latvės pergalę “Rostrume”? Juo maloniau kad visos laimėtojos - moterys. Tad gal metas išmesti iš galvos ne visai korektišką frazę “Onutė Narbutaitė yra žymiausia lietuvių moteris kompozitorė” ir keisti ją į “Onutė Narbutaitė yra viena žymiausių lietuvių kompozitorių” (gal net žymiausia, bet tiek to, nesivelkime į kitokius nekorektiškumus). Dauguma “Rostrumo” delegatų - vyrai, kurie ir išrinko moterų kūrinius kaip geriausius. Tad galbūt reikėtų palikti nuošaly feministinius ir maskulistinius aspektus kūryboje.
Galbūt Onutės sėkmei įtakos turėjo per keletą metų “Finlandia Records” įrašų kompanijos išleistas jos kompaktinių plokštelių komplektas, tačiau šie įrašai gerai žinomi Skandinavijos kraštuose, jos muzika ne kartą skambėjo Vokietijoje, neseniai Kanadoje, kitur, tačiau daugeliui delegatų jos pavardė nebuvo žinoma. Jiems tiesiog patiko jos muzika! Po Onutės “Melodijos” perklausos šių eilučių autorei delegatas iš Pietų Europos pasakė: “Tai buvo taip gražu!”. Valio! Naujosios muzikos adeptai ima vertinti grožį. Galbūt šiuolaikinės muzikos leksikone šalia “naujojo paprastumo” atsiras ir “naujasis gražumas”. Kodėl gi ne nuo Onutės Narbutaitės kūrybos?
