Kodėl Juozas „nedraugauja“ su stringais? Ką jis perka lietuviškose parduotuvėse? Ir ką mano apie gyvenimą Lietuvoje? Atsakydamas į klausimus lietuvių mados talentas, kaip visuomet, į vatą žodžių nevynioja.
Kaip atrodo Juozo Statkevičiaus darbo diena?
Labai neįdomi mano darbo diena. Jei jums tektų dirbti mano darbą, jums atrodytų, kad tai yra „katorga“ ir baisiausias dalykas, koks tik begali būti gyvenime. Visi galvoja, kad mada – kai mergos vaikšto nuogos aplink staliukus, visi geria šampaną, rūko ir tra lia lia. Kažkodėl tai siejasi su Petruškevičiaus įvaizdžiu: tik šampanas ir balius. Nieko panašaus, yra tik juodas darbas, juodas darbas ir juodas darbas. Nėra kada atsipūsti, ir taip iki grabo lentos, jeigu dirbi sąžiningai. Visiška rutina. Kartais man jau trūksta kantrybė, nes visi paskutinę dieną susigriebia, prieš kokias nors „Gerves“: „Gal daktaras Aiskauda paskolins suknelę, mums čia apdovanojimai, Gervės...“ Gal kokių 15 tokių atsirado. Aš galvoju, kodėl turiu visiems padėti, ir visuomet nemokamai? Po velnių! Sėdau ir išvažiavau į Palangą. Galvoju, apsikakokit. Va taip vat. Visą laiką esi gerasis dėdė – viską visiems padedi. Kartais tai nusibosta, nes žmonės nesupranta. O, kai man ko nors reikia...
Kaip prasidėjo jūsų kelias į madą?
Kelias buvo labai paprastas ir primityvus: turėjau tetą Amerikoje ir norėjau gražių drabužių. Ji sakydavo: „Turi nupiešti man drabužių eskizus“. Aš buvau sportininkas iš Vilijampolės, galbūt trylikos ar keturiolikos metų, piešiau drabužius ir siųsdavau tetai eskizus, o ji, amerikoniška ponička, nueidavo į parduotuvę ir sakydavo: „Turit tokią maikutę? Tokius džinsus? Okay“. Drabužius atsiųsdavo, bet prašydavo juos labai gražiai nupiešti. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš stengiausi, juk norėjau turėti geresnę maikutę nei panos iš kitos laiptinės, norėjau geresnių džinsų. O turėjau „Wrangler“, „Lee“ ir „Levis“, kuriuos bandė chuliganai numauti, man perkant cukrinę vatą Palangos gatvėje.
Vėliau viena mamos draugė dailininkė pamatė mano piešinius ir klausė „Kas čia taip piešia? Čia fantastinis dalykas!“ Tuomet mama mane nuvedė į Stepo Žuko technikumą. O aš – sportininkas, kokie dar technikumai, kokios mados?! Mano plaukimo treneris dar sakė: „Tu ką, būsi su menininkais, vaikščiosi su berete kaip durneliai dailininkai?“ Durneliai ar ne durneliai, bet visi sportininkai pensininkai sėdi luoši.
Ar jums patinka gyventi Lietuvoje?
Turėčiau būti diplomatiškas ir sakyti, kad man labai patinka. Man nepatinka dėl daugybės priežasčių, nes atėjo mūsų laikas, o gyvename kaip vergai. Tokia maža šalis ir niekaip negalim susitvarkyt, na, po velniais, kaip čia viskas yra. Ačiū Dievui, kad man nereikia eit į armiją. Man juokinga, kad kovosime su menama agresija. Nenoriu nė šnekėti: mano dalykai yra neutralūs – kultūra ir menas.
Sukūrėte vieno lėktuvo interjerą ir eksterjerą. Pats turbūt nemažai laiko lėktuvuose praleidžiate?
Aš gyvenu lėktuvuose, bet keliauju dažniausiai darbo reikalais. Dabar turėjau darbo kelionę, bet Amsterdame sutikau savo kursiokus, kurių nemačiau 22 metus. Buvau nustebęs, kad jie, gyvendami net ne Lietuvoje, mane stebi tuos 22 metus.
Kur Juozas Statkevičius perka drabužius?
Drabužių perku mažai, bet jeigu perku, tai tik tuos, kuriuos tikrai noriu nusipirkti. Dabar – japoniškas periodas, man tinka tik japonų kokybė, nes chaltūrščikai prancūzai ar italai man jau nebeįdomu. Mes galim geriau už juos padaryt, esu įsitikinęs 100 proc: jie skuba, daro bet kaip ir bet ką. Yra kelios firmos, kurios tikrai daro liuksiškai. Tiksliai žinau, nes pastoviai taisome žmonių daiktus, kurie yra super brangūs ir gerai padaryti, pavyzdžiui, „Hermes“. O Japonai daro kokybiškai, nes turi visą drabužių kultūrą.
Ar yra kokiam nors prekybos centre parduotuvė, kurioje rastum ką nors sau?
Taip, randu „Jysk‘e“ baltų kojinių. Perku po 100 porų, ir vėliau, jeigu kartais tingiu plauti, išmetu. Aš neinu į prekybos centrus, man lengviau pabūti namuose ar į Paryžių nuskristi, nes, jeigu nueinu, tai turiu tris valandas su žmonėmis fotografuotis: „O, Juozai, kaip malonu, mano dukrytė, mano sūnelis...“ Aš nesimaivau, tikrai, kartais sudėtinga. Ir šiaip užknisa, nors ir turiu storašiknio begemoto odą.
Skaitytoja klausia: ką manai apie apatinius vasarą? Geriau rinktis stringus, ar geriau be nieko?
Aš vasarą kartais nenešioju jokių apatinių. Nežinau, kaip panos, bet galėtų ir jos taip daryt. Kai labai karšta, iš tikrųjų nesinori apatinių, todėl kartais papuoli į labai juokingas situacijas. Pamenu, skridau iš Amerikos, o ten buvo žiauriai karšta, tai galvoju: „Taip ilgai skrisiu, ką aš čia kepinsiu vieną vietą“. Skrendant visus tikrino ir reikėjo nusirengti! Bet tokių kaip aš buvo gal 20, tai nieko baisaus…
Aš stringų išvis nelabai suprantu. Stringai man – profesionalūs triusikai, kurie reikalingi teatre, balete, šokiuose ir t.t. Nesuprantu vyrų, kurie nešioja stringus: tikrai, atleiskit, čia ne mano kavos puodelis, nieko nepatarsiu. Net bijočiau pamatęs vyrą su stringais! Tuoj pasirodys mūsų triusikų linija, jau greitai. Jie buvo pademonstruoti maudymosi sezono drabužių pristatyme. Ant manęs juos darė, aš juos nešiojau, ploviau, žiūrėjau ar karšta, ar ne. Žodžiu, mano patikrinti, o aš šūdo nenešioju.
J. Statkevičius: "Aš šūdo nenešioju" by Vaidas Leliuga on Mixcloud
