„Quia non erit impossibile apud Deum omne verbum“, - niekas nėra neįmanoma Dievui - šiomis dienomis galime tarti žvelgdami į vaizdus iš Romos. Į Italijos sostinę plūsta ir milijonai tikinčiųjų, ir Šventosios Romos Bažnyčios kardinolai, vienam iš kurių teks prisiimti nelengvą šventojo Petro įpėdinio tarnystę ir likti Vatikane. Vienas iš šių „Bažnyčios kunigaikščių“ iš konklavos išeis apsirengęs baltu popiežiaus drabužiu. Kas jis bus?
Tai težino tik Šventoji Dvasia. O ji mėgsta krėsti pokštus ir nesivadovauja viešosiomis nuomonėmis ar apklausomis. Todėl ne veltui Romos gyventojams jau į kraują įaugo posakis: „Kas popiežiumi įžengia į konklavą, tas kardinolu išeina“.
Žurnalistų ir miestiečių lūpose šiomis dienomis skamba ne vieno kardinolo vardas. Spėlionės nesiliauja ir tai yra sedisvakancijos laikotarpio Romoje dalis. Norime mes to ar nenorime - spėlionės nesiliaus. Iki tos akimirkos, kurią sužinosime, ar pasitvirtins senasis romiečių posakis.
O kardinolų kolegija posėdžiauja ir sprendžia šiuo metu svarbiausius klausimus apie popiežiaus laidotuves, būsimą konklavą ir kitus kasdienius šio meto klausimus. Pasirašydamas Apaštališkąją konstituciją „Universi Dominici Gregis“ Jonas Paulius II palengvino kardinolų darbą - jie nebebus uždaromi Siksto koplyčioje. Kardinolai gyvens neseniai Vatikane įrengtame keturių žvaigždučių viešbutyje „Domus Sancta Marthae“, o į Siksto koplyčią atkeliaus tik balsuoti už naująjį popiežių. O liturgiją švęs šalimais esančiose koplyčiose.
Tad konklava nebevyks už aklinai užvertų šios senos koplyčios durų - jos arena taps visas Vatikano miestas. Tiesa, išlieka griežtas draudimas bet kam artintis prie kardinolų ir bandyti juos vienaip ar kitaip paveikti. Taip pat draudžiama ir slaptai tartis bei regzti popiežiaus išrinkimo planus. Antraip automatiška ekskomunika, atskyrimas nuo Bažnyčios. Tad jokios erdvės sąmokslų teorijoms. Tik plotas Šventosios Dvasios veikimui.
Be kita ko, kardinolai galbūt dar šiandien sužinos ir 118-ojo kardinolo vardą. Nes jiems turėtų būti perskaitytas popiežiaus Jono Pauliaus II testamentas, kuriame - spėjama - yra įrašyta ir popiežiaus „in pectore“ (širdyje) paskirto kardinolo pavardė. Spėliojama - tai bus „tylos Bažnyčios“ Kinijoje arba Vietname atstovas ar buvęs Jono Pauliaus II asmeninis sekretorius arkivyskupas Stanislao Dziwiszas. Matyt, dar šiandien sužinosime, ar šios spėlionės pasitvirtins.
Šiomis dienomis skamba ir įvairūs kandidatų vardai. Tačiau patys kardinolai nėra linkę sureikšminti savo vaidmens. Spėliojama, kad kandidato pasirinkimas priklausys nuo Bažnyčiai šiuo metu vadovaujančios kardinolo kolegijos apsisprendimo pasukti vienu ar kitu keliu. Nuo siekio atkreipti dėmesį į vieną ar kitą problemą. Tačiau sunku tuo patikėti, nes būsimasis popiežius privalės būti visos Bažnyčios vadovas ir ganytojas, visos Dievo tautos tėvas, prisiimantis opias pasaulio problemas ir nebijantis jų spręsti. Jis turės būti popiežius, toliau įgyvendinantis Vatikano II Susirinkimo sprendimus, kurie dar laukia savo įsikūnijimo Bažnyčios tikrovėje.
Bene netikėčiausia europiečiams pavarde galima būtų pavadinti 73 metų amžiaus juodaodį kardinolą iš Nigerijos Francis Arinze‘ą, kuris pats tokias spėliones vertina gana blaiviai: „Vakarų pasaulis nėra pasirengęs priimti juodaodį popiežių“. Juolab kad paskutinis iš Afrikos kilęs popiežius Bažnyčiai vadovavo tik baigiantis V amžiui - tai buvo vienas iš įtakingiausių ano meto popiežių Gelazijus I. F. Arinze‘as yra ryžtingas žmogus, Vatikane besirūpinęs santykiais su kitų religijų lyderiais, o tai gali būti labai naudinga patirtimi tapus popiežiumi. Šis kardinolas vertinamas ir kaip kardinolui dekanui Jozefui Ratzingeriui artimos aplinkos žmogus. Tad nors ir pats kardinolas skeptiškai vertina galimybes Bažnyčiai išsirinkti juodaodį popiežių - didžioji dauguma pasaulinės žiniasklaidos jį vertina kaip vieną realiausių kandidatų į šv. Petro sostą.
Kitas gan dažnai minimas pretendentas į Romos popiežius - tai 71 metų amžiaus Milano arkivyskupas Dionigi Tettamanzi, apie kurio nemenkus šansus tapti Bažnyčios vadovu kalba ne tik žiniasklaida, bet ir lažybų organizatoriai, siūlantys santykį 1 prie 2,9. Vis dėlto žurnalistai atkreipia dėmesį ir į, jų nuomone, šio kardinolo trūkumus - jis prastai kalba arba beveik visiškai nekalba užsienio kalbomis ir nėra „žiniasklaidos žmogus“, koks buvo Jonas Paulius II. Tačiau taip kalbantys pamiršta, kad D. Tettamanzi kurį laiką vadovavo Italijos vyskupų konferencijos dienraščio „Avvenire“ administracijai ir buvo Popiežiškosios socialinės komunikacijos tarybos narys.
Italijos žiniasklaida mini ir kitus kardinolus kandidatus italus: tai ir Venecijos patriarchas Angelo Scola (63 metai amžiaus), ir Florencijos arkivyskupas Ennio Antonelli (68 metai). Jie nurodomi kaip idealiausi kandidatai tam atvejui, jei kardinolai svarbiausiu iššūkiu Bažnyčiai manytų esant santykius su islamu ir veržlų islamo plitimą.
Kai kurie žurnalistai užsimena ir apie dabartinį Italijos vyskupų konferencijos pirmininką kardinolą Camillo Ruini (74 metai) ir apie kardinolą Carlo Maria Martini (78 metai). Tačiau atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad vyresnis šių Bažnyčios kardinolų amžius galėtų jiems tapti nemenka kliūtimi būti išrinktiems, nebent konklava nebūtų apsisprendusi dėl savojo pasirinkimo ir nutartų išrinkti „tarpinį“ popiežių - vyresniojo amžiaus popiežių, po kurio galimai greitos mirties vėl būtų renkamas kitas popiežius.
Tokiu pat „tarpiniu“ kandidatu yra vadinamas ir kardinolų kolegijos dekanas Jozefas Ratzingeris, dar šio mėnesio 16 dieną švęsiantis 78-ąjį savo gimtadienį.
Matyt, būtų verta paminėti ir dar vieną kardinolą italą - 71-erių Giovanni Battista Re, kurio išrinkimas galėtų liudyti apie kardinolų siekį peržiūrėti organizacinę Bažnyčios struktūrą ir ją atnaujinti. Šis kardinolas ilgus metus darbavosi Romos kurijoje ir ne kartą į įvairias keliones lydėjo popiežių Joną Paulių II bei jomis rūpinosi.
Į konklavą susirinkusiems kunigams nutarus daugiau dėmesio skirti Rytų kraštų problemoms ir Azijai, tinkamu kandidatu galėtų pasirodyti netrukus 69 metų gimtadienį švęsiantis Bombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Ivanas Diazas. Jo pasirinkimą galėtų nulemti ir Jono Pauliaus II testamentas, jei jame paaiškėtų, kad popiežius kardinolu „in pectore“ buvo išrinkęs Bažnyčios Kinijoje arba Vietname atstovą.
Atrodytų, kad nebūtų galima pamiršti Lotynų ir Pietų Amerikos problemų bei vis gausėjančio protestantiškųjų judėjimų būrio. Štai tuomet idealiais kandidatais minimi Tegucigalpos (Hondūras) arkivyskupas Oscaras Rodriguezas Maradiagas (62 metų amžiaus) ir jo bendraamžis Meksikos miesto arkivyskupas Norberto Riveras Carreras. Tarp galimų kandidatų šventojo Petro įpėdinio sostui užimti kartais yra įvardijami ir dar du Pietų Amerikos kardinolai. Pirmasis - 71-erių arkivyskupas pranciškonas iš San Paolo miesto Brazilijoje Claudio Hummesas, nepaprastai daug dėmesio skiriantis pašaukimų sielovadai, kunigų ugdymui ir miestų evangelizacijai. Šis kardinolas labai daug dėmesio skiria ir žiniasklaidai siekdamas, kad Bažnyčia susikalbėtų su miestiečiais. Antrasis - Buenos Airių arkivyskupas kardinolas jėzuitas Jorge Mario Bergoglio, skaičiuojantis 68 gyvenimo metus. Tačiau šių kandidatų pasirinkimas būtų abejotinas, nes jie priklauso konkrečioms vienuolijoms.
Na ir galiausiai - esmine problema įvardijant Europos sekuliarizaciją ir krikščionybės silpimą šiame žemyne, vienu idealiausiu kandidatu yra vadinamas Jose da Cruzas Policarpo - 69 metų amžiaus Lisabonos (Portugalija) arkivyskupas.
Pasaulio žiniasklaida probėgšmais pamini ir dar kelis galimus kandidatus, nors ir turinčius mažėliau galimybių į Vatikano valstybės vadovo postą: visų pirma „Opus Dei“ organizacijos viltimi vadinamą Peru kardinolą primą Juaną Luisą Cipriani (62 metų amžiaus) ir Belgijos kardinolą, Mecheleno-Briuselio arkivyskupą bei kariuomenės ordinarą Godfriedą Danneelsą, jau atšventusį 72 metų gimtadienį.
Tad, kaip matome, ir Šventajai Dvasiai, ir kardinolams tikrai yra iš ko rinktis. O dabar belieka tik dar šiek tiek palaukti, kol prasidės konklava ir išvysime kylančius baltus dūmus bei išgirsime džiaugsmingai skambant varpus. Ir įsitikinti, ar keičiantis konklavos tvarkai kartu nesikeičia senasis romiečių posakis.
