Scenoje - Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, ant dirigento pakylos - orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Juozas Domarkas...
... O juk ne visada taip buvo. Gal ir dabar nebūtų, jei ne kietas žemaitis nuo Plungės.
Su muzika arčiau susipažinęs bažnyčios chore, o iki pat valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija (LMTA) - red. past.) baigiamojo egzamino pūtęs klarnetą, J.Domarkas dar paauglys susiprato: nori būti dirigentu. Simfoninio orkestro. Ir tapo. Labai laiku.
Pradžių pradžia
Veikiausiai kiekviena valstybė ir tauta, galvojanti apie savo nacionalinės muzikos kultūros prestižą, suvokia, kad didelis, aukštos klasės simfoninis orkestras ir yra vienas tos kultūros pamatų (pvz., šalia operos ir baleto teatro). Todėl ir Vasario 16-osios, ir sovietų okupuota Lietuva steigė simfoninius orkestrus.
Pirmojoje Respublikoje tai buvo valstybės teatro (1920-1940 m.) ir Kauno valstybinis radiofono (1926-1940 m.) simfoniniai orkestrai. Sovietinėje Lietuvoje 1940 m. buvo įsteigtas LTSR valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras. Jiems vadovavo didžios figūros: Mykolas Bukša, Juozas Talat Kelpša, Vladas Motiekaitis, Juozas Karosas, Jeronimas Kačiunskas, Balys Dvarionas... Tačiau nė vienas tų orkestrų taip ir netapo nei didelis, nei kokybiškas, nei prestižinis.
Studentas tampa dirigentu
Reikėjo sulaukti net 1964-ųjų, kad tuometinės kultūros ministras Juozas Banaitis pasiryžtų, atrodė, abejotinam žingsniui: padėkoti už darbą Filharmonijos simfoninio orkestro įkūrėjui ir vadovui legendiniam Baliui Dvarionui ir į jo vietą pakviesti 28-erių Sankt Peterburgo konservatorijos simfoninio dirigavimo IV kurso studentą Juozą Domarką. Bet ministras žinojo, ką daro. Jis jau buvo girdėjęs ir matęs, kaip jokių dirigavimo mokslų nebaigęs jaunas klarnetininkas vis dėlto diriguoja pučiamųjų orkestrui (būsimam „Trimitui”). Vilniuje ir vasarą Palangoje suprato, jog tai kultūringas vaikis. Be to, girdėjo, kad atsiliepimai iš Sankt Peterburgo apie J.Domarką ypač geri. Aukščiausiais balais nuolat įvertinamas specialybės dalykas, kurį dėsto pasaulinio masto unikalus dirigavimo pedagogas Ilja Musinas, stažuotė Maskvoje pas pasaulinio garso dirigentą ir pedagogą prancūzą Igorį Markevičių...
Jaunas žemaitis, perėmęs svarbiausio Lietuvos orkestro vairą iš paties B.Dvariono, rado, švelniai tarus, gležną, o dar švelniau pasakius, vėjavaikišką, nedidelį, labai jau margą išsilavinimo ir meistriškumo prasme kolektyvą.
Ambicijos ir rezultatai
Nepaisydamas nieko, J.Domarkas nuo pirmos dienos iškėlė sau konkretų tikslą: sukurti didelį (100 muzikantų) aukšto profesinio meistriškumo orkestrą. Konkretūs tikslai, kaip žinome, sunkiausiai ir įgyvendinami.
Todėl prasidėjo atkaklus, kartais bekompromisis (užtat jaunasis dirigentas sulaukė visai realių grasinimų), kruopštus ir kryptingas darbas. Tik pats J.Domarkas ir težino, kiek tai kainavo sveikatos, fizinių jėgų ir nervų.
Rezultatai pasirodė anksčiau, nei, matyt, buvo laukta. Jie nudžiugino visus muzikos mylėtojus. Jau po penkerių metų - 1969-aisiais - pirmą kartą per visą istoriją simfoninis orkestras iš Lietuvos iš tikrųjų gastroliavo užsienyje. Tegu dar ne Paryžiuje, o Poznanėje. Bus ir Paryžius!
8-ajame dešimtmetyje pasipylė kvietimai koncertuoti arba diriguoti pasaulinį pripažinimą pelniusiose Maskvos ir Leningrado salėse. 1983 m. orkestrui pagaliau buvo leista išvykti į kapitalistinę šalį (Suomiją). Užsienio garsūs solistai, vykdami koncertuoti į Maskvą ar Leningradą, kėlė sąlygas būtinai užsukti pakeliui į Vilnių. Čia ne tik „kvepia Vakarais”, čia - geras orkestras ir puikus dirigentas.
Indėlis į Lietuvos kultūrą
Tačiau ne tai svarbiausia. Lietuvos žmonėms - mums - daug svarbiau buvo tai, kad mes pirmą kartą gyvai išgirdome dar niekada neskambėjusius pasaulio klasikos ir moderniosios muzikos šedevrus: Liudvigo van Bethoveno IX simfoniją ir „Missa solemnis” („Iškilmingąsias mišias”), Antono Bruknerio, Gustavo Malerio simfonijas, Arnoldo Šonbergo, Iigorio Stravinskio, Moriso Ravelio, Karlo Orfo, Arturo Honegero ir daugybę kitų kūrinių. Be to, J.Domarkas padarė neįkainojamą paslaugą lietuvių muzikinei kūrybai: su savo orkestru pirmajam atlikimui parengė ir dirigavo (kartu inspiravo) daugiau kaip 100 mūsų kompozitorių kūrinių. Nenuostabu, kad nemažai lietuvių kompozitorių dedikavo jam savo kūrinius.
8-ajame dešimtmetyje prasidėjęs orkestro triumfo žygis atrodė lyg ir savaiminis, be kliūčių.
Ir jau beveik niekas nebeprisimena, kad pačioje to žygio pradžioje orkestras labai „nukraujavo”. Atsiradus progai, tada daug žydų tautybės muzikantų emigravo. Pradėjęs dirbti su orkestru J.Domarkas mėgino (ir sėkmingai) skyles lopyti kviesdamas į kolektyvą muzikantus iš kitų respublikų, o dabar suprato, kad tai nebegelbės. Pagaliau toks metodas netinka, jei nori sukurti tikrą tautinį simfoninį orkestrą.
Dėmesys jauniems talentams
Todėl jau 1965 m. J.Domarkas atėjo dėstyti į konservatoriją (LMTA). Nuo 1972 m. ėmėsi vadovauti ką tik susikūrusiam studentų kameriniam orkestrui, paversdamas jį simfoniniu. Jame ir ugdė būsimuosius didžiojo orkestro muzikantus. Iki pat 1991 m. O tada, 1990 m., buvo įsteigta ir Dirigavimo katedra, kurios vedėju nuo 1995 m. ir yra profesorius J.Domarkas. Ir po Lietuvą ėmė sklisti jo mokiniai - simfoninio orkestro dirigentai: Vytautas Visockas, Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis... Pastarieji du netruko tapti prestižinių tarptautinių dirigentų konkursų laureatais. O Modestas Pitrėnas pelnė Lietuvai pirmąjį aukso medalį prestižiniame Gžegožo Fitelbergo tarptautiniame dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija).
Beje, jaunieji talentai niekada nepraslysta pro tautinės muzikinės kultūros raida besirūpinančio J.Domarko akis. Nuo 1975 m. jis ėmėsi rengti jaunųjų atlikėjų koncertus, netrukusius tapti jaunųjų atlikėjų festivaliu „Atžalynas”. Tai J.Domarkas į tikro meistriškumo aukštumas nukreipė vieną talentingiausių Lietuvos smuikininkų Vilhelmą Čepinskį, išsirūpindamas jam stipendiją įstoti į pasaulinio garso Džuljardo mokyklą Amerikoje. 1988-1991 m. Lietuvos simfoninio dirigavimo maestro dirigavo Baltijos akademijos jaunimo simfoniniam orkestrui. O jo paties gastrolių maršrutai nusidriekė nuo Turkijos iki Venesuelos. Atkūrus Nepriklausomybę, dabar jau J.Domarko tikrąja to žodžio prasme atkurtas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo gastroles visoje Europoje, Japonijoje, Korėjoje, dalyvavo garsiuose tarptautiniuose festivaliuose - „Varšuvos ruduo”, „Rusų žiema”, „Prahos pavasaris”, „Maskvos žvaigždės”, Šlėzvigo-Holšteino ir kituose.
Visa Lietuva
Ir visa, kas čia brūkštelėta, anaiptol neatskleidžia J.Domarko gerų ir didžių darbų Lietuvai. Ne tik Vilniuje. 1997-aisiais J.Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras atidarė pirmąjį Šiaurės Lietuvos muzikos festivalį Biržuose. Nuo 2002-ųjų simfoniniu koncertu pradeda kiekvieną Pietų Lietuvos Dainavos šalies muzikos festivalį Alytuje. Drauge su savo broliu ilgamečiu Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų vadovu Stasiu Domarku jau ketveri metai rengia Mykolo Kleopo Oginskio festivalį Plungėje.
Šiandien pasaulyje rankos pirštais galima suskaičiuoti dirigentus, kurie tarptautinio lygio orkestrui vadovautų ir diriguotų 45-erius metus! Juozas Domarkas - vienas iš jų.
Viktoras GERULAITIS
