Šiuo metu TV dalis išties atlieka pilietinę misiją. Tai vienintelė visuomeninė jėga kartu su praretinta nepriklausoma žiniasklaida bent jau mėginanti pasakyti, kas atsitiko. Partijos tyli, išskyrus konservatorius. Galima dalykas, tie mėginimai jau paskutiniai, nes jei Lietuvoje kartosis abiejų artimųjų užsienių scenarijus, spauda ir televizija bus nulukašenkintos per kelis mėnesius.
Įvykiai sukasi taip greitai, kad iš anksto paskelbtos temos ima ir pasensta dar neprasidėjusios. Edmundas Jakilaitis (LNK) trečiadienio (01.29) laidoje “Žodžio laisvė” paskelbęs temą apie Rusijos kapitalo interesus Lietuvoje iš esmės turėjo padaryti fundamentaliausią ir kiečiausią savaitės analitinę laidą. Ramiais laikais taip ir būtų. “Žodžio laisvėje” kartojosi “Veido” žurnalo informacija, Viktoras Uspaskichas visai įtikinamai gynė “gerojo ruso” stereotipą, aiškino, kad kapitalai Rusijoje skirtingi ir kad ten egzistuojančioje “valdomoje demokratijoje” jis nesiryžtų investuoti dėl kriminalinių struktūrų bei valstybės įtakos verslui. Atitinkamai, aiškino V. Uspaskichas, tie rusai, kurie investuoja Lietuvoje, gal kaip tik ir yra tie “gerieji rusai”, kurie nori skaidrių sąlygų savo verslui. Maždaug kaip ir jis pats. Ir vizualiai, ir savo kalbėjimu tikriausiai veikė gana įtikinamai. Andrius Kubilius jam neprilygo ir neprilygs, kol neims derinti tiesmukų teiginių su dar negirdėta informacija. Pagrindinis klausimas, kuris kybojo ore, liko neatsakytas - ar mus gali raminti, kad Rusijos energetika lygiai taip pat įtakinga ir kitose Vidurio bei Vakarų Europos šalyse.
Bet tą patį trečiadienį devintą vakare startavęs “Spaudos klubas” su Audriumi Siaurusevičiumi išsyk privertė persijungti kanalą - ten pagaliau mėginta jei ne dokumentaliai, tai bent jau ekspertų nuomone remiantis pasakyti, kiekgi kainavo Rolando Pakso kampanija. Pagaliau ištartas tas maginis žodis, prie kurio dabar klijuosis visi skaičiavimai, - 5 milijonai JAV dolerių. Rusų rinkimų specialistai, konsultavę R. Paksą, nežinia kodėl prabilo pakankamai skaidriai ir aiškiai - ir apie dalyvavimą, ir apie numanomas sumas, o nutylėjimai buvo ne mažiau informatyvūs nei pasisakymai. Kas juos prakalbino - tikrai ne elementarus smalsios žurnalistės skambutis. Bet už tuos pokštus atsimokama smulkiomis provokacijomis, kurių stilius ir primityvumas primena paskutinių priešrinkiminių dienų karštligę. Bet įdomu, kad niekas, be pačių meškeriotojų, neužkibo, rinkimų magijos veikimas ima sekti, tad užsiimama “chaltūriškomis” provokacijomis - iš serijos draugas draugui. Bet kokiu atveju “Spaudos klube” buvo sudėti taškai, tuoj pat virtę klaustukais - kodėl taip įnirtingai neigiamas Rusijos įvaizdžio kūrėjų dalyvavimas R. Pakso rinkimuose, jeigu jau patys jie tai pripažįsta. Tame juk kriminalo nėra, pretendentas laisvas samdytis ką tinkamas. Gal dėl to, kad pripažinus aukščiausios kategorijos “imidžmeikerių” dalyvavimą kampanijoje paaiškėtų dar ir tas minimumas, kurį šie ima už paslaugas? Jo dar berods niekas neįskaičiavo. Ar jie užsiėmė labdara, - o tai dar įdomiau.
Jeigu žiūrėtume iš TV aktualijų ir taškų dėliojimo perspektyvos, A. Siaurusevičius atmušė iš E. Jakilaičio kiek balų, kuriuos šis susikaupė atsargai per rinkimų laidas. “Spaudos klubas” aštrumu ir faktais pranoko “Žodžio laisvę”, nes kiek rizikuodamas suklupti ties dar “neapdirbta”, labai šviežia medžiaga, surengė laidą pačios karščiausios aktualijos tema. Išrinktajam prezidentui atstovavusi pusė neblizgėjo intelektu, tai ramina. Nors, antra vertus, kam tas intelektas imant valdžią. Aidas Petrošius, išrinktojo prezidento atstovas spaudai, blizgėjo pirmakursio aktoriaus mimika per pirmąją įskaitą. Bet tautai, matyt, užtenka tokių primityvių grimasų: “aš dabar jums sakysiu tiesą, nieko neslėpdamas”, “tarp mūsų kalbant, tai paslaptis, bet aš ją pranešiu” - ir po to leptelima seniena ar nesąmonė gal kam ir atrodo labiau įtikinama.
E. Jakilaičiui sekmadienį vakare “Savaitės panoramoje” beliko tik pakartoti jau “Spaudos klube” išryškintus dalykus ir skaičius. Tačiau netikėtą indėlį (nors tai jau ne pirmiena) į šių dviejų grandų - Jakilaičio ir Siaurusevičiaus operą - įnešė Gintaras Deksnys LTV “Savaitėje”, analitinėje laidoje prieš “Panoramą”, parodęs, kad jau jį patį galima imti priskaičiuoti prie dviejų banginių. Perspjovė abu, pademonstravęs R. Pakso rinkiminių kalbų ištraukas, kurios ištisais fragmentais, ištisais “gabalais” sutampa su Igorio Mintusovo, Rusijos konsultacinės firmos vadovo, knygos postulatais. Kaip turi elgtis, kalbėti, ką tvirtinti ir ką (viską) žadėti “archetipinis lyderis”. Būtent tas pats I. Mintusovas ir davė interviu, iš kurio galima spręsti, kad jis ar jo aplinka dalyvavo R. Pakso rinkiminėje kampanijoje. Jau antroji tokia rusų kompanija iš rinkiminės kampanijos, bet visi atsidėję neigia rusų dalyvavimą, neigia net posėdžiaudami rusų kalba. Gal ir dėl to, kad tai “prezidentinės” konsultacinės firmos, dirbusios ir su Borisu Jelcinu, ir su Vladimiru Putinu, ir su sričių gubernatoriais, ir su Dūmos deputatais. Nei I. Mintusovas, nei kiti nesigyrė, bet faktas lieka - tų firmų efektyvumas Rusijoje ir jos gubernijose - šimtaprocentinis. Tad išeina, kad R. Paksas prezidentu tapo ne atsitiktinai, pražiopsojus, o dėl to, kad taip tiesiog labai reikėjo.
Gal tikrai gubernijoms taip ir reikia - apytiksliai tokiu tonu baigė G. Deksnys ir, kaip sakau, su šita savo laidos dalimi patekęs į trijų šios savaitės analitikos banginių tarpą. Du iš jų, beje, dirba LTV. Ta pastaba - intelektu paplūdusiai Seimo narei Daliai Teišerskytei.
