Apie juoko jogą arba juoko iššūkį – užsiėmimą, kuomet dirbtiniu būdu išprovokuojamas juokas, vėliau tampantis natūraliu – pasikalbėjome su Implement Consultig Group partnere, pokyčių ir organizacinės kultūros bei komandinių procesų tobulinimo įmonėse eksperte Lina Mieliauskiene, organizuojančia juoko iššūkius verslo įmonėms, norinčioms nustatyti organizacijos kultūros lygmenį.
Kaip juoko joga atėjo į jūsų gyvenimą?
Daug metų dirbau su organizacijomis ir vis matydavau, kad mokymai yra pakankamai didelis stresas, ypač, kai reikia nubrėžti tikslus, pradedi kalbėti apie jų įgyvendinimą, žmonės nebetenka kūrybos ir pradeda kalbėti klišėmis.
Tad pradėjau galvoti apie metodikas, kurios žmones išlaisvintų, padėtų į pasaulį žiūrėti objektyviau, į iššūkius žiūrėti su nauja jėga ir užsidegimu. Tuomet, prieš aštuonerius metus, juoko terapiją radau pasikalbėjus su žmonėmis. Ėmiau mokytis juoko terapijos ir taikyti šią metodiką organizacijomis.
Tai buvo 10 dienų mokymo kursai Lietuvoje, kur reikėjo mokytis juoktis be priežasties, ne iš kito, o kartu su visais, pradėti jausti, kaip energija kyla, kai žmonės juokiasi kartu, kas vyksta grupėje, kokia grupinė nuotaika, kaip ji keičiasi, kaip galima tą grupinę nuotaiką pakelti.
Kam skirta juoko joga?
Tai skirta visiems absoliučiai. Tai yra terapija, skirta žmonėms, sergantiems depresija, žmonėms, kurie nori kažką pakeisti savo gyvenime, bet bijo. Užtenka kartais ir vieno užsiėmimo, kad žmonės pamatytų kitokį gyvenimo vaizdą, neprisirištų prie esamų aplinkybių ar prie savo „tikrovės“, kai sakoma, kad mano situacija pati blogiausia.
Mes tai vadiname „juoko iššūkiu“ arba juoko joga, nes žmonės nesijuokia taip dažnai, kaip turėtų juoktis. Suaugę daugių daugiausia juokiasi po 10-15 kartų per dieną, kai vaikai juokiasi po 100-200 kartų per dieną. Tam, kad veiktų visas žmogaus mechanizmas, psichologinė ir fizinė būsena būtų subalansuota, juokas yra vienas iš tobulų įrankių, kurį turime kiekvienas. Jo nereikia pirkti ar baigti didelių kursų, kad galėtum juoktis.
Kaip juokas padeda žmogui?
Žmogui pasidaro lengviau žiūrėti į esamą aplinką. Jo nebenervina, kad yra tamsu, jis atranda paaiškinimų tai pačiai situacijai, kuriai anksčiau paaiškinimų nematė, žmogus iškart tampa linksmesnis, pozityvesnis, pradeda daryti sprendimus, kuriuos prieš tai bijojo padaryti. Be to, atsiranda jausmas „aš galiu“, atvirumas aplinkai, pasitikėjimas savimi, komanda, atvirumas būti su tais žmonėmis ir neapsimetinėti, neužsidėti kaukių. Atsiranda atvirumas dirbti su ta komanda, kuri buvo tame juoko iššūkyje, pasitikėti vienas kitu labiau. Tarp žmonių, kurie kartu dalyvavo juoko iššūkyje, atsiranda nematomos gijos – tie žmonės tampa artimesni, pajunta bendrystę, artumą vienas kitam.
Tačiau vieno juoko iššūkio turbūt neužtenka, reikia tai kartoti?
Taip, reikia dirbti su ta pačia komanda, nors pirmieji rezultatai pasimato ir po pirmojo užsiėmimo. Vieną kartą tai pabandyti yra gerai, kad įsivertintum padėtį komandoje, bet su tuo reikia kažką daryti. Jeigu žmonės juoko jogos metu nejaučia vienas kito palaikymo, negali atsipalaiduoti ir juoktis atvirai, juoko iššūkį reikėtų kartoti kas savaitę ar kas mėnesį.
Ką galite pasakyti apie komandą po juoko iššūkio?
Jeigu žmonės per juoko iššūkį yra atviri vienas kitam, nebijo pasakyti, kas negerai, objektyviai priima supančią aplinką ir iššūkius, sugeba greičiau rasti bendrumą ir sprendimus, yra visada pasiruošę pokyčiams, tai rodo aukščiausią organizacijos kultūros lygmenį. Deja, Lietuvoje nėra tiek daug organizacijų, kurios vieną kartą praėjusios juoko iššūkį galėtų tuo pasigirti.
Visgi pokytis žmonėse matosi iš karto– jau po vieno užsiėmimo. Natūralu, kad tai nebus ilgalaikis efektas, bet naujoms mintims galvoje atsirasti užtenka ir vieno užsiėmimo. Juoko jogos metu atsiranda naujas deguonis, kuris kartu atneša ir naujas mintis. Po juoko jogos užsiėmimo žmogus pasižiūri į gyvenimą kitaip.
Man dar nebuvo dar nė karto, kad komandoje, su kuria atlieku juoko jogą, nebūtų atsiradę bent 15 proc. naujų ir unikalių minčių, kurių prieš tai nebuvo. Visada atsiranda naujas polėkis, fantazija.
Tačiau būna žmonių, kurie juoko jogai nepasiduoda?
Taip, būna, tačiau neatsiveriančių žmonių procentas mažas – apie 10 proc. Vieni pasiduoda per vidurį, kiti – pačiame gale, tačiau yra ir tokių, kurie atsistoja ir išeina. Juoko iššūkio metu reikia juoktis iš nieko, pabūti ir žuvytėmis, ir tarzanais. Žmogui, padariusiam aukštą karjerą, kartais tai padaryti gali būti per sunku, tai jis ir nepasiduoda.
O ką jūs laikote pasidavimu? Natūralų juoką?
Mūsų tikslas – kad žmogus pradėtų juoktis natūraliai. Visų pratimų, daromų per juoko jogą, tikslas yra tas, kad žmogus pradėtų kvatotis ir išsijungtų protas, kad viskas eitų organiškai. Kitą kartą žmogus tikrai užsiblokuoja ir negali pradėti juoktis natūraliai, nes jį užvaldo mintys, kad gal jo juokas negražus, gal jis kvailai atrodo, kokia čia nesąmonė ir pan. Jeigu mes nesugebame suvaldyti ir paleisti šitų minčių, jos gali mus visiškai užblokuoti. Tai tik įrodo, kad man reikia su savimi dirbti, nes ne mintys turi tave valdyti, o tu pats.
Kaip jus pačią pakeitė juoko joga per tuos aštuonerius metus, kai ja užsiimate?
Aš nuolat keičiuosi ir stengiuosi su tuo augti. Negaliu pasakyti, kad mane pakeitė juoko joga, bet su juoko joga einu link objektyvesnio matymo, mažiau emocijų ir daugiau vidinės švaros. Tai man duoda vidinį stabilumą, vidinę šviesą ir švarą, stabilumą. Aš neprisirišu prie to purvo, kuris nuolat ateina iš mūsų kasdienos. Jis tiesiog nueina – taip galiu valdyti savo mintis.
Kai man būna liūdna ar atsitinka kažkas tokio, aš atsisėdu į mašiną ir juokiuosi – iš pradžių juokas būna dirbtinis, o po to atsiranda natūralus. Tada ta problema nebeatrodo tokia svarbi ir reikšminga. Kiekvienas iš mūsų gali tai padaryti – jokio mokslo čia nėra. Yra pastangos, ir tas „cha cha cha“ iš pradžių tave užkuria, tavo diafragma įsivažiuoja, sušyla ir atsiranda natūralus juokas. Tada ateina mintis, kad sėdžiu automobilyje, turiu tokio lygio problemą ir va kaip aš iš jos juokiuosi – argi nejuokinga?
Tai pagrindinis skirtumas tarp dirbtinio ir natūralaus juoko tik tas, kad juokiantis natūraliai, išsijungia protas?
Taip, tik šis skirtumas. Tai yra skirtumas mūsų psichikai, protui, ar jis išsijungia, o biologiniai procesai vyksta tie patys: dirba tie patys raumenys, diafragma apšilinėja, plaučių tūris didėja, ateina naujas deguonis, kuris keičia ląstelės informacija, gaminasi C vitaminas, laimės hormonas gaminasi – visa tai vyksta lygiai taip pat.
Kokį palinkėjimą šventėms mūsų skaitytojams duotumėte?
Linkiu visiems pabandyti tą terapiją, prisiminti, kaip nuostabu juoktis, kai sėdime prie Kalėdinio ar naujametinio stalo, kaip smagu žaidžiant juoktis. Tiesiog pabandykite tai padaryti dažniau ir tai daryti sąmoningai: pasakyti sau vieną dieną pasijuokti penkis kartus, kitą dieną – 10. Taip po truputį į savo gyvenimą atnešite naują kokybę.
XX a. paskutiniame dešimtmetyje juoko joga buvo praktikuojama parkuose rytais vyresnių žmonių. Indų gydytojas Madanas Kataria įkūrė pirmąjį juoko jogos klubą 1995 metais Mumbajuje su penkiais žmonėmis. Juoko joga greitai išplito pasaulyje ir 2011 metais jau buvo 8 tūkst. juoko jogos klubų 100 šalyse.
Juokas lengvai stimuliuojamas grupėje, kai yra išlaikomas akių kontaktas tarp narių, vaikiškas žaismingumas.
Juoko joga, rašo laughteryoga.org, išsyk sumažina stresą, stiprina imuninę sistemą, palaiko gerą nuotaiką visa dieną, smegenims duoda daugiau deguonies ir suteikia jums daugiau energijos, padeda palaikyti pozityvumą sunkiais momentais.
